Sovietų Sąjunga net nemirktelėjusi perėmė visus Rusijos imperijos ekspansyvistinius planus, tik juos dar išplėtė, pasinaudodama patogesne, visiems priimtina ideologija. Todėl Baltijos valstybės buvo laikomos tik atsitiktinai ištrūkusiais iš gniaužtų imperijos pakraščiais, kuriuos žūt būt reikėjo susigrąžinti.
Su Lietuva, Latvija ir Estija buvo išspręsta 1940 m. birželį, o 1939-1940 m. Žiemos kare atsilaikiusi, bet labai nukraujavusi Suomija gavo tik trumpą atokvėpį.
Vėl pulti Suomiją planuota jau 1940 m. pabaigoje. Atsisakyti šių planų privertė Vokietija, prašydama palūkėti ir netrikdyti reikalingų medžiagų tiekimą vokiečiams iš Suomijos, kol vyksta karas su Anglija (pvz., kritiškai reikalingo nikelio iš Petsamo).
Stalinas nenoromis, bet sutiko, nes gadinti santykius su Vokietija nesinorėjo. Tačiau sovietų diplomatijoje buvo įvykęs didelis lūžis, ir jos vadovybėje įsivyravęs diletantizmas tapo didelės klaidos priežastimi – 1940 m. lapkritį sovietai neteisingai suprato labai aiškius Vokietijos ženklus, kad tolimesnis brovimasis į Juodosios jūros regioną bus vertinamas kaip mirtina grėsmė Vokietijai (visų pirma dėl Rumunijos naftos) ir kad tai yra raudona riba.
Man už tai greičiausiai iškels baudžiamąją bylą Rusijoje 🙂 už tokį vertinimą, bet Vokietija greičiausiai nebūtų puolusi Sovietų Sąjungos 1941 m., tokių planų nebuvo, jeigu Kremlius nebūtų mėginęs „suteikti saugumo garantijas” Bulgarijai ir Rumunijai, mėgindamas jas okupuoti tokiu pat būdu kaip ir Baltijos valstybes (savitarpio pagalbos sutartis, sovietų įgulos, paskui okupacija ir aneksija).
Tačiau po nesėkmingų pokalbių su sovietais 1940 m. lapkritį, įsitikinusi kad netrukus teks kariauti su rusais dėl Rumunijos, Vokietijos politinė vadovybė 1940 m. gruodį priėmė fatališką sprendimą pradėti ruoštis „Barbarossai”. Su vokišku pedantizmu pasiruošė ir puolė.
Suomija labai troško atgauti sovietų okupuotas teritorijas, tačiau kariauti Vokietijos pusėje norėjo ne visi. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Suomija anaiptol neskubėjo stoti į karą.
Viską išsprendė patys sovietai. „Šiandien”, t.y. 1941 m. birželio 25 d. sovietų aviacija smogė kariniams ir civiliams objektams Suomijoje, taip įtraukdama šią valstybę į antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos pusėje. Ir sovietai labai greitai už tai sumokėjo – suomiai įrodė mokantys ne tik gintis, bet ir pulti.
Nors sovietai kaltina suomius revanšizmu ir siekiu įsijungti į karą, būtent birželio 25 d. bombardavimai privertė suomius išsikasti karo kirvį.
Deja, šio karo pasekmės Suomijai buvo sunkios, o terminas „finliandizacija” – gebėjimas sugyventi su sovietais šaltojo karo metu – nelabai pritiko šiai mažai ir drąsiai šaliai.
Šiandien Rusija vėl veržiasi į Juodosios jūros regioną, vėl grasina Lietuvai ir kitoms Baltijos regiono šalims. Suomija atsisakė dešimtmečius trukusios neutralumo politikos ir stoja į NATO.
Nes pasaulis pasikeitė, o Kremliaus imperializmas – ne.
