Jau daugiau nei dešimt metų sėkmingai veikiantis Lietuvos neįgaliųjų teniso klubas (LNTK) siekia sudaryti neįgaliems asmenims visavertes galimybes sporto srityje bei plėsti teniso veiklą Baltijos šalyse ir tapti tarptautinio mąsto klubu, kuris suteikia sąlygas neįgaliesiems užsiimti sportine veikla.
LNTK ilgamečių pastangų dėka, Vilniuje organizuojami Tarptautiniai profesionalų lygio neįgaliųjų teniso turnyrai. Klubo ir Lietuvos teniso sąjungos sėkmingo bendradarbiavimo bei Sporto rėmimo fondo ir Vilniaus miesto savivaldybės pagalbos dėka pateikiamas geras pavyzdys, kaip galima organizuoti veiklas visiems miestiečiams bendrai, nepriklausomai nuo paslaugų vartotojų individualių poreikių. Vilniaus miestas kasmet sulaukia apie šešiasdešimt teniso žaidėjų iš 10 – 15 pasaulio šalių. Daugelis jų sugrįžta po kelis kartus, kas atskleidžia LNTK gerus organizacinius gebėjimus bei miesto svetingumą. Tačiau ateityje planuojama organizuoti Pasaulio atrankinius turnyrus, kurių metu Vilniaus miestas priimtų apie 200 sportininkų su negalia. Tokia galimybė yra reali, kadangi šiuo metu Vilnius miestas rengia prieinamumo visiems užtikrinimo strategiją, kad visi vilniečiai bei miesto svečiai turėtų vienodas galimybes naudotis visomis miesto paslaugomis.
Rugpjūčio 9 – 10 d. vykusios LNTK žaidėjų stovyklos uždaryme dalyvavo ir Vilniaus miesto mero pavaduotojas Tomas Gulbinas. „Su šio klubo organizuojamomis veiklomis susipažinau visai neseniai, bet nepaprastai smagu matyti laimingus, besišypsančius vaikus, kurie žaidžia tenisą sportiniuose vežimėliuose tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti sportininkai, mėgėjai ir profesionalai“, – teigia T. Gulbinas. Tokiai prasmingai ir svarbiai progai pakviestas pasveikinti žaidėjus, Vilniaus miesto mero pavaduotojas labai apsidžiaugė. Taip pat pabrėžė, kad Vilniaus savivaldybė rengia miesto prieinamumo visiems strategiją, o nepamačius, su kokiais sunkumais susiduria judėjimo negalią turintys asmenys dėl infrastruktūros ydų ir kokios galimybės atsiranda tas ydas pašalinus, efektyvios strategijos tikėtis sudėtinga.
Neįgaliųjų dalyvavimą sporto ar kitokioje veikloje apsunkina kultūrinės kliūtys ir psichologiniai veiksniai, pavyzdžiui, mėgėjų sporto veiklos organizatorių ir dalyvių požiūris į negalią. Tokį požiūrį lemia žinių ir išteklių, kurie reikalingi susidūrus su tokia padėtimi, trūkumas. Taip pat T. Gulbinas teigia, kad nors šiomis dienomis situacija dėl neįgaliųjų integracijos Lietuvoje gerėja, tačiau ne taip sparčiai kaip norėtųsi, kadangi jų aktyvumo lygis vis dar pernelyg žemas. Tai susiję su ribota prieiga prie neįgaliųjų poreikiams pritaikytos infrastruktūros. Tačiau jau yra pradėtos vykdyti informavimo ir mokymo kampanijos, kurios padės suvienodinti visuomenės požiūrį į negalią ir taip didins neįgaliųjų integraciją, o Vilniuje atsiranda vis daugiau asmenims su negalia prieinamų sporto klubų. Taigi, per pastaruosius keletą metų specialiems poreikiams pritaikymų ir neįgaliųjų sporto srityje pasiekta didžiulė pažanga ir tikimasi, kad parolimpinis judėjimas taps visos visuomenės edukacijos priemone.