Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinėje posėdžiavo komisija, rinkusi mokinių samprotaujamųjų rašinių konkurso pasienio tematika laureatus. Komisijos balsų dauguma jais tapo šešetas jaunųjų autorių.
Meniniu mokinių konkursu siekta ugdyti domėjimąsi pasienio tematika, populiarinti pasieniečio profesiją, pilietines ir patriotines idėjas mokinių kūryboje, skatinti jaunų žmonių kūrybiškumą, ugdyti pilietiškumą, patriotiškumą, vystyti glaudesnį Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės darbuotojų ir švietimo įstaigų bendradarbiavimą, organizuoti mokiniams prasmingą ir turiningą laisvalaikio praleidimą. Pagrindinis konkurso tikslas – išrinkti originaliausius ir įdomiausius konkurso temą atitinkančius rašinius bei pažymėti Lietuvos pasieniečių dieną. Viso sulaukta 19 gabių ir talentingų mokinių darbų.
Komisija – VSAT Vilniaus pasienio rinktinės vadas Darius Škarnulis (pirmininkas), bendruomenės pareigūnės – Justyna Kondratovič ir Jolanta Vaickuvienė kartu su viešųjų ryšių specialistėmis, turinčiomis lietuvių filologijos išsilavinimą – Rima Maldžiūte ir Dovile Sabaliauskiene, šįkart posėdžiavo mišriu formatu. Konkursui savo kūrybos darbus atsiuntė Vilniaus, Jurbarko miestų, Vilniaus ir Kauno rajonų savivaldybių švietimo įstaigų 9–12 klasių mokiniai. Jų kūryba vertinta dviejose amžiaus grupėse – 9-10 ir 11–12 klasių.
Vertinant darbus vadovautasi pasienietiškos temos suvokimo ir originalumo, kūrybiškumo ir gebėjimo analitiškai mąstyti, bendrojo raštingumo kriterijais.
Rinkdami konkurso laureatus, I-osios vietos nugalėtoją visi nariai vienbalsiai savo balsus atidavė už rašinio ,,Pasieniečio pareigų daug-kuri svarbiausia?” kandidatūrą (10 klasės mokinė Augustė Kornelija Tervydytė, kuruojanti mokytoja – Kristina Maliejūtė, Vilniaus Antakalnio gimnazija). Akcentuoti pagrindiniai rašinio vertinimo kriterijai – kūrinio meniškumas ir autentiškumas, originalumas, pasienietiška tematika, temos ir idėjos naujumas, vertybių pajautimas ir, svarbiausia, rašinio nuoseklumas.
Pasieniečio pareigų daug – kuri svarbiausia?
Mūsų namų durys – vartai į pasaulį, kuriame norisi būti laisviems, gyventi be baimės, streso, neigiamų išgyvenimų. Kartais negandos, kaip neprašyti svečiai, nesibeldę, neperspėję, užgriūna netikėtai ir nelauktai. Galbūt todėl, išeidami pasivaikščioti iš namų, suktelime raktą spynoje ir patikriname, ar tikrai užrakinome duris. Tačiau ar esate patyrę jausmą, kai grįžus į namus, staiga aptinkate, jog neturite rakto, o namuose nieko nėra? Niekam nelinkėčiau to patirti. Norėjau pailsėti, susiplanavau, ką darysiu ir staiga… durys užvertos. Žinoma, visada yra atsarginis raktas. Visgi, kokiam žmogui patikite savo namų raktus? Vieta, kurioje gyvenu, ilsiuosi, kuriu, mokausi, svajoju, saugau sau brangius dalykus – man ypatingai svarbi, todėl savo namų raktų pundelį patikėčiau tik žmogui, kuriuo visiškai pasitikiu.
Šiandien sunkiai įmanomas tradicinis, mums visiems suprantamas karas, tačiau maža praleista smulkmena ir valstybė gali būti sunaikinta, tad priešintis bet kuriai brutaliai jėgai turėtume būti pasiruošę bet kurią akimirką. Todėl svarbu, kokiems žmonėms mes patikime savo valstybės ,,raktus” ir kokiomis savybėmis turi pasižymėti šie stiprūs žmonės, prižiūrintys įėjimą ne į mano kambarį, o į mano valstybę. Lietuvoje, kaip ir kitose civilizuotose šalyse, žmonės susitarė laikytis įstatymų. Susitarimai padeda visiems jaustis gerai. Kiekvienas atvykėlis taip pat turi paklusti įstatymui. Juk nenorime tokių svečių ar šeimynykščių, kurie nekreips dėmesio į nusistovėjusias ir pasiteisinusias taisykles. Svetingai atverti duris galime tik patikimiems ir geranoriškiems žmonėms. Kiekvienas žmogus, kuris nuolat saugo mūsų šalies sieną ir kuris nusprendžia, ar norintis įžengti į mums brangią erdvę nelinki pikto, yra mums brangus. Spėlioju, kuri mus saugančių pasieniečių pareiga yra svarbiausia, bet nutariu pasitikrinti. Atmintyje iškyla močiutės kažkada pasakyta frazė: „ Žiūrėk į mano ranką, matai piršus? Kurį adatėle bakstelėsi – tą ir skaudės. Kaip galima išsirinkti svarbiausią?“
Per daug klausimų ,,sukrito” į mano tekstą. Reikia atsakymų. Kviečiu interneto naršyklę į pagalbą, suvedu klausimą, „kokios yra pasieniečių pareigos?“ ir ieškau atsakymo. Randu daug visokių dokumentų, straipsnių, bet papunkčiui įvardintų pareigų – ne. Negaliu skųstis. Atradimai labai įdomūs. Perskaitau keletą interviu su pasieniečiais ir suprantu, jog neklydau manydama, kad pasieniečiai labai sąžiningi, atsakingi, drąsūs, patriotiški, tvirti ir komunikabilūs žmonės. Jie nelinkę pasakoti apie savo žygdarbius, didžiuotis pasiekimais ar atliktais darbais. Apie savo darbą jie pasakoja ramiai, aiškiai ir kasdieniškai, lyg kalbėtų apie kažką labai paprasto. O mano galvoje šokinėja nustebusios mintys kaip kamuoliukai – KODĖL? Juk šį darbą atliekantys žmonės priklauso mano ramybę garantuojančiam žmonių sektoriui. Žinodama, kad į mano namus nepralįs neprieteliai, jaučiuosi saugi. Todėl vėl ir vėl užduodu sau klausimą: ,,tai, kuri pasieniečio pareiga svarbiausia?“ Atsakau sau įsivaizduodama matematikos veiksmų eilutę. Yra daug dėmenų, kuriuos sudėję gauname bendrą sumą – PASIENIETIS. Išimk vieną dėmenį ir lygybė nebebus teisinga. Nėra svarbiausio. Mano manymu, svarbūs visi komponentai.
Tad, kam patikėtumėte savo namų raktus? Aš patikėčiau išmintingam žmogui, kuris niekada nepaves, atsakingai saugos bei pasakys NE netinkamai besielgiantiems žmonėms. Tars tvirtą NE tiems, kurie bandys papirkti, praslysti, linkės blogo, turės negerų kėslų. Stovės šalia, kai reikės apginti ir padėti. Aš savo namų raktus patikėčiau PASIENIEČIUI. Jis – mano namų – Lietuvos saugumo garantas.
II – oji vieta atiteko – Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos I A klasės mok. Agnei Spėčiūtei., mokytoja Remigija Kalendienė) ,,Koks darbas yra vertingas”?:
Koks darbas yra vertingas?
Vaikystėje ne vienas smalsiai vartėme knygutę „Ką žmonės dirba visą dieną?“. O kiek ten įvairiausių darbų darbelių gražiais piešiniais pavaizduota! Paskui ėmėme „planuoti“ savo ateitį – mergaites viliojo aktorės, dainininkės, balerinos ateitis, berniukams susižavėjimą kėlė lakūno, didelę mašiną vairuojančio vairuotojo, na, dar policininko profesija. Tos vaikystės svajonės! Tada ne apie praktinę naudą ar vertę mažutėliai galvojome, o apie tai, kas patinka. Tik vėliau protingai imame mąstyti, analizuoti, vertinti. Aš jau turiu savo atsakymą į temos klausimą: vertingas darbas yra tas, kuris dirbamas savo noru, nesistengiant pateisinti aplinkinių lūkesčių ar vilčių. Darbas vertingas tampa tik tuomet, kai žmogus dirbdamas jaučia malonumą, yra atsidavęs darbui, stengiasi jį atlikti kuo geriau.
Tikriausiai ne vienam, ypač jaunam, žmogui iš draugų ar šeimos narių tenka išgirsti, kokie darbai yra perspektyvūs, reikalingi, vertingi. Girdėdamas įvairias nuomones iš aplinkinių, žmogus ima mažiau paisyti savęs ir, stengdamasis kitų nenuvilti, renkasi dirbti tokį darbą, kuris jam dažniausiai nė nepatinka. Pažįstu jaunų žmonių, pasirinkusių studijų kelią pagal šeimos tradiciją, tėvų norus, visuomenės vertinimo reitingus. Pasirinkusių ir nusivylusių… Mylimam darbui rasti tenka įdėti daug pastangų ir laiko – nedažnai pasitaiko, jog patinkantis darbas randamas iškart. Dėl šių priežasčių žmonės, remdamiesi visuomenės nuomone ar stokodami pastangų rasti sau tinkamą darbą, renkasi tokį, kurį dirbdami nejaučia nė menkiausio malonumo. Darbas, pasirenkamas be noro, dažnai neatneša gerų rezultatų: jis yra atliekamas gana atmestinai, per prievartą, be motyvacijos stengtis ar tobulėti, žmonėms tenka susidurti ir su nemenkomis psichologinėmis problemomis, pervargimu, o besikartojanti varginanti rutina gali sukelti įvairių ligų. Juk be galo sudėtinga žmogui mėnesius, metus, dešimtmečius kasryt eiti į tą patį nemėgstamą darbą tik todėl, kad uždirbtų pinigų ir išgyventų. Tokios kankynės nenorėčiau!
Tačiau mėgstamas darbas, priešingai nei darbas be polėkio, yra vertingas ir dirbančiajam, ir visuomenei. Turintis motyvacijos žmogus, dirbdamas mylimą darbą, tobulėja savo srityje, siūlo naujus sprendimus, idėjas, tampa savo srities specialistu, galinčiu atnešti daug naudos ir naujovių sau, darbovietei bei visuomenei. Žmogaus, jaučiančio, jog jo darbas turi prasmę, psichologinė sveikata yra daug geresnė nei dirbančio nemylimą darbą. Skirtingai nei pastarasis, mylintis darbą žmogus dirbdamas jaučiasi reikalingas, galintis užsibrėžti naujų tikslų ir jų siekti. Toks žmogus atsakingai žiūri į savo darbą, nepasiduoda iškilus problemoms ar sunkumams. Žymus kinų mąstytojas Konfucijus yra pasakęs: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.“ Todėl ir drąsiai teigiu, kad vertingas darbas – mylimas darbas.
Savo aplinkoje matau nemažai žmonių, kurie nuoširdžiai, sąžiningai dirba pasirinktą darbą. Ar jie laimingi? Turbūt visaip būna. Puikiu besąlygiško atsidavimo darbui pavyzdžiu galiu laikyti prieš 30 metų savo gyvybę dėl meilės Tėvynei ir kolegų saugumo paaukojusį laisvės gynėją, pasienietį Gintarą Žagunį. 1991m. gegužės mėnesį jam budint Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga padėtis. Buvo nuspręsta pasieniečius perkelti į saugesnes vietas ir laikinai nebudėti, deja, reikiamos technikos neradusi komanda taip ir liko poste, Krakūnuose. Nujausdamas, kas jų laukia, bei žinodamas apie gresiančius pavojus, Gintaras liepė draugams likti ilsėtis, o pats tuo metu išėjo budėti, patikindamas, jog „Jei žūti, tai tik vienam, o ne visiems.“ Pasak Gintaro mamos, jis nuo pat jaunystės tikėjo laisvės idėja ir ryžosi už ją kovoti. Liūdna istorija, bet joje labai daug šviesos ir įkvėpimo mums. Šio pasieniečio pavyzdys mane sujaudino, tapo įrodymu, kad motyvuotas žmogus, matantis didelį tikslą ir jo siekiantis, gali padaryti daugiau, nei iš jo tikimasi.
Naivu būtų skirstyti, kokie darbai yra geri, reikalingi, vertingi, remiantis veiklos pobūdžiu ar atlikimo būdu. Gal ir primityviai nuskambės, bet parašysiu: visi darbai vertingi. Tik geriausių rezultatų pasiekia ir kilniausius darbus atlieka žmogus, kuris yra atsidavęs darbui, mato jo prasmę ir siekia užsibrėžto tikslo. Miela girdėti, skaityti sėkmės istorijas, kurias pasakoja žmonės, atradę savo pašaukimą, besidžiaugiantys tuo, ką daro. Jie laimingi savo kasdienybėje. O tai ypač svarbu.
Vienas gražesnių rašinių pirmojoje amžiaus grupėje ,,Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei”? – komisijos sprendimu. III-osios vietos nugalėtojas, apeliuojantis į pasieniečio profesijos pavyzdį (Maksim Stecenko 9 klasė, mokytoja – Vida Snaigūnė-Švetkauskienė).
Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei?
Žmogus ir tėvynė – dvi sąvokos, glaudžiai susijusios tarp savęs. Kas aš be aplinkos, kurioje gyvenu?.. Kas yra tėvynė, šalis, žemė, be manęs?.. Tai filosofiniai klausimai, į kuriuos atsakyti trumpai neįmanoma… Tam reikia praeiti netrumpą gyvenimo kelią, perskaityti nemažai literatūros, pamatyti daug meninių filmų ar įgyti žmogiškos patirties. Tačiau patį pirmą suvokimą apie tėvynę ir pareigas gauname šeimoje, artimoje aplinkoje, vėliau mokykloje.
Įsipareigoti tėvynei – tai visų pirma, jausti atsakomybę už tai, kad esi jos pilietis. Tavo šalis, kurioje gyveni, – tai kaip motina šeimoje, maitinanti savo vaiką ir besirūpinanti jo dvasiniu pasauliu. Už tai, kad aš gimiau – būsiu dėkingas tėvams visą gyvenimą. Už tai, kad aš gyvenu Lietuvoje, jausiu pareigą – mylėti šią šalį, gerbti jos kalbą, žmones, tradicijas, gamtą ir t.t.
Svarbiausias įsipareigojimo pripažinimas – tai mokslas, veikla, tėvynės labui. Gražus tokio pasiaukojimo pavyzdys yra pasieniečio profesija. Tai prestižinis darbas – galimybė tarnauti savo šaliai, prisidėti prie jos saugumo, dalyvauti tarptautinėse misijose Europos valstybėse. Pasieniečiai – tai pareigūnai, kuriems rūpi valstybės sienos apsauga. O tai reiškia, kad esame saugomi kasdien, kiekvieną akimirką, kad mūsų tėvynės sienos nepereitų koks priešas ar pasalūnas. Mano manymu, pasieniečio darbas primena užraktą, spyną nuo durų, signalizaciją nuo namų. Tik žymiai pavojingesnis ir budresnis. Spyną nulauš – pataisysi, pasieniečio gyvybė neįkainojama, nepakeičiama…
Apie įsipareigojimą Lietuvai byloja ir kiti gyvenimo pavyzdžiai – istoriniai 1991 m. Sausio 13 d. faktai – mūsų šalies laisvės gynėjų mirtis prie Televizijos bokšto. Ginti laisvą Lietuvos žodį nuo nepriklausomybės priešų – taip suprato savo pareigą jauni žmonės, nepabūgę tankų ir šaudymų, eidami į mirtį.
Apie pareigų supratimą savo šaliai kalba ir pirmieji lietuvių literatūros pradininkai – Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša. Martynas Mažvydas ,,Katekizme“ siekia savo tautą matyti apsišvietusią, išsilavinusią.
Vincas Kudirka sąmoningo darbo svarbą iškėlė savo kūrinyje ,,Tautiška giesmė“:
,,Tegul tavo vaikai eina
vien takais dorybės.
Tegul dirba tavo naudai
Ir žmonių gėrybei“.
Tapęs Lietuvos himnu, kūrinys mus įpareigoja dirbti savo tėvynei.
Apibendrindamas, norėčiau palinkėti sau ir bendraamžiams daugiau jausti atsakomybės už savo pareigas, nes nuo to priklausys mūsų visų ateitis ir pacituoti Justino Marcinkevičiaus, lietuvių rašytojo patrioto žodžius iš ,,Dienoraščio be datų“: ,,Gyvenimas – malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo“.
Vyresniųjų amžiaus grupės kategorijoje I vieta skirta abejingų nepalikusiam rašiniui ,,Ką reiškia būti įsipareigojusima tėvynei”. (Autorius – Rokas Bružaitis, Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija, III g. klasė). Komisija aukštais balais įvertino rašinį už pasienietišką tematiką.
Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei?
Tėvynė – tai gimtasis kraštas. Tėvynę turi kiekvienas žmogus, visi žmonės gimsta ir miršta turėdami tėvynę. Bet kiekvienam žmogui skiriasi jos vertė: vieni jai įsipareigoja, o kiti jos atsisako. Mano nuomone, tėvynei galima įsipareigoti įvairiai. Taigi kyla klausimas: kaip galima įsipareigoti tėvynei ?
Visų pirma, galima įsipareigoti garsinti tėvynę. Kiekvienas žmogus gali savo gerais darbais, atradimais, radiniais garsinti savo gimtąjį kraštą. Toks žmogus yra Virginijus Šikšnys. Jis yra biochemikas, profesorius ir fizinių mokslų daktaras, kuris dabar yra VU profesorius. Jis visą savo gyvenimą garsino Lietuvos vardą visame pasaulyje savo atradimais ir moksliniais tyrimais. 2020 m. J. Doudna ir E. Charpentier gavo Nobelio premiją už nuopelnus chemijos srityje, bet daugelis mokslininkų išskyrė profesorių Virginijų Šikšnį kaip vieną iš žmonių, kuris taip pat nusipelnė Nobelio premijos už savo pasiekimus. Panaši situacija vaizduojama lotyniškai rašiusio poeto, humanisto, gyvenimu ir kūryba susijusio su Lietuva žmogaus Mikalojaus Husoviano kūrinyje „Giesmė apie stumbrą“. Poemoje Husovianas stengėsi pakeisti neigiamą požiūrį į Lietuvą. Jis parašė poemą, kurioje parodė teigiamus Lietuvos aspektus. Mikalojus Husovianas pakeitė kitų Europos šalių ir žmonių nuomonę apie Lietuvą, jos gamtą ir žmones. Mikalojus Husovianas savo kūriniu garsino Lietuvą, pakeitė kitų mąstymą apie ją ir savo veiksmais amžinai įsipareigojo tėvynei. Taigi, galima teigti, kad žmogus gali įsipareigoti garsinti tėvynės vardą pasaulyje.
Antra, galima įsipareigoti ginti ją. Tikrieji šalies patriotai atsiskleidžia tik sudėtingose situacijose. Viena iš tokių situacijų – karas. Žmonės, kurie stoja ginti tėvynę karo lauke, yra tikri lietuviai. Pasieniečiai yra tokie žmonės. Jie kiekvieną dieną nesileidžia būti sukaustyti baimės, atsisveikina su šeimomis, mylimaisiais ir išeina ginti ir saugoti tai, ką myli ir brangina. Lietuvoje pasieniečiai yra labai svarbi šalies apsaugos ir gynimo sistemos dalis. Jie kiekvieną dieną rizikuoja savo gyvybe ir gina mus nuo įvairaus blogio. Jie saugo mus nuo įvežtinių narkotikų ar kiti psichotropinių medžiagų, jie gina mūsų ekonomiką ir sukuria saugią aplinką mums gyventi. Mano nuomone, pasieniečiai atlieka labai didelę pareigą, kurią supranta tik labai nedidelė dalis Lietuvos žmonių. Panašią situaciją vaizduoja Jonas Radvanas, LDK Renesanso epochos poetas, reformatas, savo poemoje „Radviliada“. Kūrinyje kalbama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo kilmę, būsimojo tėvynės gynėjo asmenybę, Livonijos karą, karvedžio lemiamą vaidmenį ir šlovingą pergalę. Kūrinys vaizduoja Mikalojų Radvilą Rudąjį kaip kilnią, drąsią ir protingą asmenybę. Jis nebuvo kraugerys, kuris norėjo užkariauti kitų šalių žemes dėl savo naudos. Jis savo kalboje apibūdino karą kaip baisų įvykį. Bet kai reikia ginti savo tėvynę, jis net nesudvejoja, imasi visų būtinų veiksmų, kad ji būtų apginta. Drąsiai stoja į ariergardo gretas, iš kurių vadovauja savo kariams ir šalia jų narsiai kaunasi. Mikalojus Radvila Rudasis yra tikras lietuvis, jis nekariauja dėl savo asmeninių norų, jis atlieka pareigą – gina tėvynę. Taigi, tikras lietuvis neatsuks nugaros savo šaliai tada, kai ji yra pavojuje.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad kiekvienas žmogus gali įsipareigoti savaip, tik svarbu nepamiršti savo pareigos tada, kai ją jau prisiėmei.
II-oji vieta liko rašiniui ,,Kokių herojų reikia žmonėms?”. Autorė – Beata Gulbicka, Lavoriškių Stepono Batoro gimnazija, mokytoja – Olga Symanovičienė.
Kokių herojų reikia žmonėms?
Kai išgirstame žodį herojus, iš karto prisimename senus laikus, apie kuriuos žinome iš knygų, tais laikais, ypač viduramžiais, herojų, atrodo, buvo labai daug. Kyla klausimas: o kokių herojų yra dabar? Kokių didvyrių reikia žmonėms?
Prieš kelis šimtus metų buvo riteriai – daugumos žmonių autoritetai, apie juos rašė poemas, eilėraščius, romanus. Riteriai pasižymėjo drąsa, jėga, ištverme, ištikimybe. Tai buvo blogio naikintojai ir gėrio skleidėjai, buvo ištikimi savo tautai ir karaliui, nebijojo net mirti. Žmonėms, visada reikės herojų, kurie kovotų už visų žmonių laisvę, ramybę, kurie bus kaip tikri riteriai, ginantys savo šalį.
Visiems yra žinomas Migelio de Servanteso romanas ,,Don Kichotas“ apie seną, žilą Ispanijos bajorą, riterį, kuris su savo padėjėju Sanča Pansa išvyko kovoti su blogiu. Vyrai pasirinko sunkų darbą, bet dėl meilės tėvynei nepagailėjo jėgų ir buvo pasiryžę padėti skriaudžiamiesiems ir kovoti su prispaudėjais. Su Don Kichotu galiu drąsiai palyginti mūsų Lietuvos riterius – pasieniečius, kurių skaičius sparčiai auga, galime didžiuotis, jog turime tokių herojų. Valstybės sienos apsaugos tarnyba yra šiuolaikinė blogio naikintoja ir gėrio skleidėja, nors kartais gali atrodyti, kad jie irgi kovoja su vėjo malūnais.
Nepaisant visko, pasieniečių profesija yra atsakinga ir reikalinga valstybei. Birželio 29 -oji tai diena, kai galime reikšti savo dėkingumą už mūsų ramų gyvenimą, už jų sunkų darbą, už jų ištvermę, už riziką savo gyvybe. Šiandieniniai herojai yra policininkai, gaisrininkai, pasieniečiai, prižiūrintys tvarką, kovojantys su blogiu, mokytojai bei tėvai, kurie rodo mums pavyzdį, gydytojai, kurie šiuo pandeminiu laikotarpiu negailėdami savęs kovojo dėl mūsų gyvybių. Šių profesijų atstovai tampa mūsų laikų herojais, rodo mums pavyzdį, kad būtumėme kaip kumštis, kaip trys muškietininkai ,,Vienas už visus, visi už vieną”. Šitie tikrieji mūsų laikų riteriai yra verti pagarbos, tai yra tikri patriotai, kurie pirmiausia galvoja ne apie save, o apie kitus.
III-oji vieta rašiniui ,,Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei”? III E Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos mokinei Armandai Sadauskaitei, mokytoja – Violeta Greičiūnienė.
Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei?
Jau Antikoje buvo aprašomas įsipareigojimas Tėvynei. Dedalas negalėjo išvykti iš salos vandeniu, nes Minas kontroliavo salos ir vandens kelius ir buvo griežtai įsakęs apžiūrėti visus laivus prieš jiems išplaukiant. Tačiau Dedalas labai ilgėjosi tėvynės ir pagamino sau bei sūnui Ikarui sparnus, kad tik galėtų grįžti namo į tėvynę Siciliją. Pati tėvynės sąvoka neretai asocijuojasi su namais, šeima, sentimentaliais prisiminimais, susijusiais su šalimi, kurioje žmogus gimė ir augo. Pareigą tėvynei kiekvienas galime suprasti skirtingai, bet, mano nuomone, svarbiausia yra ginti ir saugoti savo gimtinę bei mylėti savo gimtąjį kraštą.
Visų pirma, savo gimtosios žemės puoselėjimas yra didžiausias įsipareigojimas tėvynei. Kiekvienos tautos nacionaliniai bruožai yra tarsi tautos vizitinė kortelė. Tarkim, romams įgimta klajoti ir linksminti žmones. O lietuviai yra laikomi santūria, kartais liūdnoka, tačiau darbščia tauta, mylinčia savo kraštą. Koks lietuvio ir gamtos santykis buvo prieš du šimtus metų, meniškai atskleista žymiausio XIX a. vid. Lietuvių poeto romantiko A. Baranausko poemoje ,,Anykščių šilelis”. Pirmoje poemos dalyje aprašomas praeityje žaliavęs miškas. Jo vaizdus atkuria žmogaus atmintis, jie visu grožiu švyti tik vidinėje erdvėje. Žmogaus vaizduotėje atgyja didingas miško paveikslas – uogų, grybų, krūmų, medžių, žvėrių, paukščių, garsų ir tylos pasaulis. Giria primena dangų ar rojų, kur žmogui gražu, miela, linksma ir ramu. Baranausko „Anykščių šilelyje“ matomi samanų patalai, uogienojai, ,,krauju varvantys putinai“. Rega, akimis suvokiami poemos vaizdai gali būti suprantami kaip rūmo, šventovės atkūrimas – pradedama nuo samanų, uogienojų ir grybų, o baigiama miško viršūne – medžiais (pušų ,,liemuo liemenį plaką“). Taigi žvilgsnis kyla aukštyn – į dangų, visaton. Tai ir kvapų gausybė primena šventovėje aukštyn kylančius smilkalus, kurie rūksta ,,Dievui ant garbės“. Lyrinio įsijautimo viršūnė – nakties tylos aprašymas, kai nuščiuvusi žmogaus širdis gali išgirsti giliausius gamtos slėpinius (žvaigždžių plevenimą, šventą medžių kalbą), patirti būties begalybę. Tėvynės tema rašė ne tik Baranauskas, bet ir J.Radvanas, V.Kudirka bei Maironis. Maironis savo lyrikoje taip pat sukūrė idealizuotą Lietuvos paveikslą (eil. „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“). Tėvynė aprėpiama tarsi vienu žvilgsniu, kuriama plati panorama, lyg žmogus žvelgtų iš toli arba iš aukštai. Gamta nutildo kasdienius žmogaus rūpesčius, nerimą, jos grožis pripildo sielą šventų pajautų, gerumo, išlaisvina kūrybines galias. Tas žmogus, kuris saugo ir tausoja aplinką, yra sąmoningas savo šalies pilietis. Taigi, tik įsipareigojęs tėvynei žmogus suvokia savo gimtąjį kraštą kaip brangų turtą.
Antra, būti įsipareigojusiam tėvynei reiškia ne tik puoselėti, bet ir ginti savo gimtąjį kraštą. Kiekvienam žmogui svarbu jausti, jog, nepaisant aplinkybių, savo tėvynėje jis yra saugus. Jau nuo senų laikų piliečių saugumą užtikrino Lietuvos kariai. Puikus šios minties įgyvendinimo pavyzdys yra šių dienų pasieniečiai, jie prisideda prie tėvynės kūrimo užtikrindami jos saugumą. Šią specialybę aprašyti mane paskatino tai, jog perskaičiau Jono Radvano herojinį epą „Radviliada“ ir susimąsčiau, kuo skiriasi praeities ir dabarties šalies gynėjai. Jau nuo pat mažens mano šeimoje buvo sakoma, kad svarbiausia tarnauti savo valstybei. Visada žavėjausi darbu valstybės labui, manau, būtent pasienis yra puiki vieta tai realizuoti. Senovės lietuvių karai buvo nuožmūs, kariai treniruodavosi nuo vaikystės, turėdavo turėti puikų fizinį pasiruošimą. Pasieniečio darbas taip pat fizinis. Štai ,,Radviliadoje” nuolat kartojama, kad Lietuvos kariai kovoja tik gindami savo bendrapiliečius, kurie negali apsiginti. Taip pat pasienio saugotojų darbo vieta – laukas bei užkarda – tokia pat kaip ir LDK laikais. Pasieniečio darbas yra grupinis. Dabartinių tėvynės saugotojų darbas skiriasi tuo, kad dabar dirbama su įvairia technika: mašinomis, keturračiais, motorinėmis valtimis. Bet nors ir skiriasi techninės priemonės, darbo prasmė lieka ta pati – pasienietis saugo valstybinę sieną. Prižiūri, kad niekas jos nelegaliai nekirstų, saugo valstybę nuo kontrabandos. Įstatymų pažeidėjus sulaiko ir pristato į užkardą. Pasienietis turi turėti daug būdo bruožų, būdingų ir LDK kariui. Sąžiningumas – vienas iš jų, nes sąžiningumas reikalingas tam, kad pasienietis laikytųsi įstatymų. Atsakingumas ne mažiau svarbus – pasienietis turi būti atsakingas už savo veiksmus. Į darbą turi žiūrėti atsakingai. Nuo to priklauso šalies gerovė. Operatyvus mąstymas irgi reikšmingas būdo bruožas – gebėjimas priimti greitus ir teisingus sprendimus svarbi pasieniečio darbo dalis. Tačiau palyginus su senaisiais amžiais, dabar pasieniečių daug nereikia, nes Lietuva nebėra didelė valstybė – nuo Baltijos iki Juodosios jūros – nebeturi ilgos sienos.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog žmogus turi sąmoningai ir savanoriškai mylėti savo kraštą, saugoti savo šalį nuo priešų. Tik svarbu, kad tai nebūtų kažkieno primestos pareigos, bet paties asmens prisiimtos ir vykdomos. Juk geriausia priemonė įdiegti tėvynės meilę kitiems – ją turėti patiems ir įrodyti konkrečiais darbais. Kartą yra pasakęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Kenedis: ,, Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti…“
Komisijos pirmininkas pasidžiaugė augančia individualiai mąstančių jaunųjų kūrėjų karta. Konkurso organizatoriai džiaugėsi vaikų kūrybiškumu, paprastu ir nuoširdžiu žodžiu, ištartu Lietuvos pasieniečiui.
Paskatinamieji prizai bus įteikti visiems mokinių rašinių konkurse dalyvavusiems mokiniams. Atsižvelgiant į situaciją Lietuvoje ir tai, kad vyresniųjų klasių mokiniai vis dar mokosi nuotoliniu būdu, – mokinių Apdovanojimų ceremonija nukeliama į rudenį.
Parengė Dovilė Sabaliauskienė
