„Žmonių susiskaldymas, diskriminacija bet kokiu pagrindu, smurtas, neapykantos skleidimas, dėl pasaulinės pandemijos pasikeitusios darbo sąlygos ir santykiai, išryškėję mobingo atvejai – veiksniai, kurie daro įtaką visuomenės psichikos sveikatai“, – tikina Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ Vilniaus miesto savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatorė Viktorija Andreikėnaitė. Ji teigia, kad šie psichikos sveikatos rizikos veiksniai dažnai yra nematomi, nes išeina už sveikatos sistemos ribų. Todėl neetiškas visuomenės informavimas problemų spręsti nepadeda, o tik tampa dar vienu rizikos veiksniu.
„Apie savižudybes kalbėti būtina. Tačiau svarbu suprasti, jog tą daryti reikia ypač atsargiai ir jautriai. Mat perdėtas ir netinkamas savižudybių komunikavimas gali suveikti priešingai ir net kartais paskatinti žmones pakelti prieš save ranką, – sako V. Andreikėnaitė. – Romantizuotas, dramatizuotas įvykusių savižudybių vaizdavimas, smulkiai nupasakotos detales, nusižudžiusiojo nuotraukų ar laidotuvių akimirkų viešinimas, ar juo labiau vienos savižudybės priežasties ieškojimas formuoja klaidingas nuostatas, kursto neapykantą, ieškant kaltų, skaldo visuomenę bei tokiu būdu neigiamai veikia visuomenės psichikos sveikatą. Yra tikimybė, jog jautresni, minčių apie savižudybę turintys žmonės, perskaitę vaizdingas, romantizuotas istorijas, gali nejučiomis susitapatinti ir savižudybę priimti kaip problemų sprendimo būdą“.
Anot „Vilnius sveikiau“ specialistės, komunikuojant visuomet būtina pateikti aiškią prevencinę žinutę, jog savižudybė – ne išeitis. Taip pat reikėtų įtraukti informaciją apie pagalbos galimybes, ką galima daryti atsidūrus savižudybės krizėje bei kaip padėti esantiems šalia.
Į ženklus reaguoti iš anksto
Anot V. Andreikėnaitės, prasidėjusias krizes, minčių apie savižudybę ženklus galima pastebėti iš anksto, jei esame atviri šioms temoms ir norime pastebėti. Juos nuskaičius nereikėtų delsti – juk nuoširdus pokalbis ar laiku suteikta pagalba gali užkirsti kelią savižudybei ar bent ją atitolinti.
„Įvykusios savižudybės negalime paaiškinti viena priežastimi ar ieškodami kaltininkų. Netgi jei nusižudęs žmogus galėtų kalbėti – vienos priežasties jis greičiausiai neįvardintų, nes psichologinį skausmą apibūdinti taip paprastai neįmanoma. Aplinkiniai bei artimieji, sujaudinti netekties, dažnai situaciją vertina itin subjektyviai ir jautriai. Be to, klausti artimųjų apie rizikos ženklus net ir nerekomenduojama, mat dažnai norisi gintis ir sakyti, kad jokių ženklų nebuvo. Ir tai yra visiškai natūralu, nes toks tardymas jiems gali sukelti skausmą ir kaltės jausmą įvertinus, jog kažkas buvo nepastebėta“, – tikina Vilniaus miesto savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatorė.
Todėl į ženklus svarbu reaguoti iš anksto – pastebėjus, pajautus ar išgirdus, kad žmogus patiria krizę, tiesiai paklauskite apie savižudybę, ragina specialistė: „Nors užduoti tokius klausimus gali būti nepatogu, tačiau kitaip žmogaus minčių neperskaitysime. Tik supratus, kaip žmogus jaučiasi, galima žengti toliau – išklausyti, nukreipti profesionalios pagalbos.“
Įtraukti ir žemos rizikos žmones
Lietuvoje didžiausia psichikos sutrikimų prevencijos dalis skirta aukštos rizikos žmonėms, kurie yra matomi sveikatos sistemos pacientai. Todėl iškyla problema – dabartinės prevencinės priemonės neapima didžiausios grupės žmonių, kurie priklauso žemai rizikai ar išvis nepriklauso jokiai.
„Dažnu atveju, jei žmogus patiria nežymius blogėjančios psichikos sveikatos požymius ar turi minčių apie savižudybę, tačiau dar yra socialiai veiksnus, geba pakilti iš lovos, kažkiek dirbti, – jis nemato reikalo kažkur kreiptis. Trūksta psichikos sveikatos raštingumo, kad žmonės suprastų, kuo svarbu ir kada reikėtų kreiptis pagalbos ar stiprinti savo psichikos sveikatą. Taip yra dar ir dėl vyraujančios stigmos – kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus vis dar tabu, ypač oficialiai“, – dėsto V. Andreikėnaitė.
Pasak jos, į prevencines programas svarbu įtraukti ir žemos rizikos žmones ir taip pat stiprinti psichikos sveikatą, remiantis viso gyvenimo požiūriu – nuo prenatalinio laikotarpio iki mirties. Tam reikalingas tiek kiekvieno iš mūsų sąmoningumas ir noras palaikyti gerą sveikatą, tiek politinė valia ir strateginiai dokumentai, padedantys užtikrinti galimybę žmonėms rūpintis savo sveikata ne tik tada, kai ištinka liga.
„Psichikos sveikatos stiprinimas susideda ir iš apsauginių veiksnių palaikymo – palankūs tėvystės įgūdžiai, artimi tarpusavio santykiai, geri bendravimo ir socialiniai įgūdžiai, tolerancija „kitokiam“, visuomenės netolerancija smurtui. Šie veiksniai dažnai nematomi, nes išeina už sveikatos sektoriaus ribų, tačiau jie labai reikšmingi, – sako „Vilnius sveikiau“ specialistė. – Psichikos sveikatos proveržis įvyks tada, kai suprasime, kad tiek psichikos sveikatos, tiek savižudybių prevencija liečia kiekvieną iš mūsų, ne tik kaimyną. Kiekvienas asmeniškai rūpinkimės savo sveikata, ją stiprinkime, padėkime esantiems šalia ir nukreipkime pagalbos, esant reikalui. Ir, žinoma, aktyviai ir etiškai švieskime visuomenę psichikos sveikatos ir savižudybių prevencijos klausimais.
Jei susidūrėte su sunkumais, skambinkite nemokama emocinės pagalbos linija numeriu 1809.
