„Nebuvo nė kalbos, kad neičiau į darbą – ėjau ir eisiu, kaip visus 26 metus“, – pasakojimą pradeda „Lietuvos geležinkelių“ bendrovėje „LG Keleiviams“ konduktore dirbanti Ramunė. Net ir šioje neeilinėje situacijoje ji rūpinasi, kad keleiviai galėtų saugiai pasiekti savo darbus ar kitas svarbias įstaigas.
Ramunė pasidalijo mintimis apie tai, kaip dėl koronaviruso pasikeitė kasdienybė, kas padeda išlikti ramiai ir pozityviai nuteikti artimuosius bei ką svarbiausia atsiminti keleiviams.
Ramune, papasakokite, kaip pradėjote dirbti konduktore?
Iš tikrųjų paprastai – tiesiog nusprendžiau pabandyti, labai patiko ir štai – jau 26 metus patinka. Šis darbas labai įtraukia, laikas jame prabėga greitai, žiūrėk, tik mėnesio pradžia buvo, o jau – ir galas. Gal dėl to, kad nuolat važiuoji, taip laikas pralekia (šypsosi – aut. past.).
Didelis pliusas, kad šiame darbe gali nuolat bendrauti, sutikti ir pažinti žmones, su nuolatiniais keleiviais ir susibičiuliauji. Jie, kaip sako, net savo vietas turi, kuriose atsisėda vykdami į darbus ar iš jų.
O kaip dabar atrodo Jūsų darbo diena? Kas pasikeitė labiausiai?
Darbas dabar prasideda nuo temperatūros matavimo, tada dedamės asmens apsaugos priemones – respiratorius, vienkartines pirštines – ir einame į traukinius. Su kolegomis visą laiką stengiamės laikytis saugaus atstumo, tad ir bendravimo yra kur kas mažiau. Jaučiamas didelis susikaupimas, pasiruošimas darbui, nutilęs kasdienis šurmulys. Bet tai suprantama, juk kasdienis gyvenimas irgi smarkiai pakitęs.
Ko pasiilgote iš įprastos kasdienybės?
Ilgiuosi to sujudimo, šurmulio, kolegų ir keleivių būrio – tada jautiesi darbų sūkuryje, kas man labai patinka. Bet nieko nepadarysi – dabar pirmiausia turime rūpintis vienas kito ir keleivių saugumu, išlaikyti rimtį.
Vis daugiau kalbama apie tai, kad esama situacija veikia ir psichologinę savijautą. Kaip pati susikaupiate darbui, nuraminate artimuosius?
Pradėkime nuo artimųjų (šypsosi – aut. past.). Jiems parodžiau vaizdo filmuką, kaip valomi ir dezinfekuojami traukiniai, paaiškinau, kokias apsaugos priemones naudoju. O man pačiai baimė dingsta įžengus į traukinį – čia jaučiuosi kaip namie. Galiausiai, mes, konduktoriai, patys matome, kaip prieš kelionę traukiniai dezinfekuojami – taip ir nurimsti.
Kaip laikosi keleiviai – kokias jų nuotaikas pastebite?
Keleivių šiuo metu yra žymiai mažiau – pagirtina, kad žmonės sąmoningi, keliauja tik tada, kai yra būtina – į darbus ar nusipirkti maisto. Keleiviai tykesni, laikosi atstumo ir rimties. Neįprasta, kai traukiniuose taip tylu, bet suprantama, kad turime saugoti vienas kitą, vengti artimo bendravimo.
Koronavirusas kardinaliai pakeitė kasdienio gyvenimo įpročius, ne išimtis – ir kelionės. Ribojant tarpusavio kontaktus, traukiniuose neparduodami bilietai, kasose negalimi atsiskaitymai grynaisiais. Gal turite patarimų, kurie padėtų keleiviams šioje situacijoje?
Šiuo laikotarpiu nuoširdžiai patarčiau bilietais pasirūpinti iš anksto. Juk ir keliauti rekomenduojama tik esant būtinybei – tad žinant, kur vyksite, įsigyti bilietą galite internetu. Jei tokios galimybės nėra – tuomet kasose, atsiskaitant banko kortele. Galiausiai, galima paskambinti bičiuliams, artimiesiems ir paprašyti pagalbos, nusiperkant bilietą. Vėliau, kai bus saugu susitikti gyvai, atsidėkosite (šypsosi – aut. past.).
Tiesa, bilietų patikras pradėjome vykdyti prieš lipant į traukinį, nes pastebėjome piktybiškai jų neperkančius asmenis – o tai nėra teisinga mūsų sąžiningų keleivių atžvilgiu.
Ką dar svarbu atsiminti keleiviams, siekiant apsaugoti ir save, ir traukinio personalą?
Keleiviams privalu dėvėti kaukes, skareles ar kaip nors kitaip prisidengti veidą. Vienas nuo kito sėskite per saugų, bent metro, atstumą – traukiniuose tam yra vietos. Taip pat ilgesnės kelionės metu rekomenduojama reguliariai dezinfekuoti rankas – visuose traukiniuose rasite dezinfekcinio skysčio dozatorius. Ir aišku, jei jaučiatės prastai, jokiu būdu nekeliaukite. Saugokite save, o kartu – ir mus, konduktorius. Būsime tikrai dėkingi!
Užbaikime pokalbį pozityvia gaida. Kai gyvenimas stos į įprastas vėžes, ką padarysite pirmiausia?
Nuvažiuosiu aplankyti tėvų, su kuriais dabar „matomės“ tik internetu. Jų pasiilgau labiausiai, bet suprantu, kad dėl saugumo susitikti negalime. Tą patarčiau ir keleiviams – vykite pas artimuosius tik tada, kai nebebus pavojaus jų sveikatai. Kaip bebūtų sunku – vieningai dar palaukime.
