Kai nebuvo karantino, ši bronzinė skulptūra Vilniuje retai būdavo vieniša. Prie jos būriuodavosi turistai – fotografuodavo iš įvairių kampų, pozuodavo drauge. Dabar prie vienišos skulptūros Mėsinių ir Dysnos gatvių sankryžoje stabteli toks pat vienišas praeivis arba dviratininkas. Išsitraukia telefoną ir fotografuoja – tikriausiai ne dėl to, kad įdomi skulptūra, o dėl to, kad pandemijos metu kažkam šovė į galvą skulptūrą aprūpinti kaukėmis.
„… Mėsinių gatvėje jiedu priėjo skulptūrą, vaizduojančią skrybėlėtą vyrą su lazdele ir mergaitę su kate ant rankų.
„Kas čia?” – paklausė Galia.
„Jei dar atsimeni rusų rašytojo Kornejaus Čiukovskio pasaką „Daktaras Aiskauda”, tai čia – jis, tas daktaras – Cemachas Šabadas… Ši skulptūra pasakoja istoriją, kaip pas daktarą atėjusi mergaitė pasiskundė, kad jai skauda gerklę, ir paklausė, kokių reikia vaistų. Daktaras atsakė: vaistų nereikia, užtenka karšto pieno. Bet mergaitė – iš neturtingos šeimos ir gerti pieną kas rytą jai per brangu. Daktaras ją pasikvietė į svečius – pažadėjo pavaišinti karštu pienu. Ir mergaitė kasdien su katinu ateidavo, ir net katinas gaudavo karšto pieno”, – pasakojo Polas…”
„Gaono kodas”
„Apie Cemachą Šabadą yra daug parašyta. Tačiau abejoju, ar daug kas yra skaitęs. Galbūt dabar, pandemijos metu, kai dėmesys dalykams, susijusiems su medicina, yra padidėjęs, žmonės pasidomės, kas jis toks buvo ir kiek jis nuveikė žmonių labui. Ir kokia tai buvo asmenybė. Manau, kad tai, ką dabar, aukodamiesi visuomenės sveikatos vardan, daro Lietuvos medikai, praėjusiame amžiuje savo pavyzdžiu parodė šis žydų gydytojas”, – sako Rytis Sabas, romano „Gaono kodas” autorius.
Istorikai teigia, kad daktaras Šabadas buvo ne tik gydytojas, tačiau ir valstybės veikėjas, sveikatos apsaugos organizatorius, tyrėjas ir mokslininkas. Savo darbuose pabrėžė fizinio grūdinimosi reikšmę, mokė miesto gyventojus, ragino laikytis švaros, skaitė paskaitas, dalijo leidinukus.
C. Šabadas gimė 1864 m. vasario 5-ąją Vilniuje, Mėsinių g. 3A/5 stovėjusiame name (po karo jis buvo nugriautas ir atstatytas 2007 m.), lankė Vilniaus realinę gimnaziją.
1889 m. baigė Maskvos universitetą, 1891 m. drauge su kitais Lietuvos gydytojais išvyko kovoti su dėmėtąja šiltine ir cholera Pavolgyje. Dalyvavo likviduojant prasidėjusios choleros epidemiją Švenčionyse. Tai buvo jo medicininės ir visuomeninės veiklos Vilniuje pradžia.
Už mokslinį ir praktinį darbą, skirtą cukraligės tyrimams, Maskvos universitete 1895 m. C. Šabadui buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Vėliau jis tęsė mokslus Vienoje. 1897-aisiais ėmė dirbti Vilniaus žydų ligoninėje ordinatoriumi.
Per 1905 m. gruodžio mėn. revoliuciją prieš carą C. Šabadas buvo suimtas, nors pats joje nedalyvavo. Daktaras užkliuvo valdžiai tuo, kad kai į ligoninę, kurioje jis dirbo, buvo atgabenti caro kariuomenės sužeisti praeiviai, jis tuojau pat kreipėsi į miesto policijos viršininką griežtai reikalaudamas nutraukti neteisėtus veiksmus. Dėl tokio politinio veiksmo jam teko beveik pusę metų praleisti Lukiškių kalėjime. Jis buvo nuteistas trejiems metams katorgos Archangelske tačiau dėl sveikatos (gydydamas ligonius pats susirgo sunkia šiltinės forma) ištremtas į užsienį. Jis dirbo ligoninėse Heidelberge ir kituose Vokietijos miestuose, o 1908 m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą. 1912-aisiais C. Šabadas kreipėsi į valdžią, prašydamas leisti įsteigti žydų muziejų.
C. Šabadas atkreipė dėmesį į tai, kad nemažai ligų lemia blogos gyvenimo sąlygos ir higienos normų nepaisymas. Ypač dideli jo nuopelnai medicinos ir higienos mokslinei literatūrai jidiš kalba. Daug nuveikė kurdamas medicinos terminologiją jidiš kalba. Buvo vienas iš medicinos skyriaus redaktorių rengiant visuotinę žydų enciklopediją, kurią Semiono Dubnovo fondas išleido Paryžiuje.
„Sprendžiant iš įvairių istorijų, jis buvo daugiau nei medikas. Su visomis savo paslaptimis C. Šabadas buvo tikras medicinos Lietuvoje lyderis – jis rodė, ko reikia, kad galėtume išvengti ligų. O tai, kad jis buvo žydas, taip pat neverta stebėtis – praėjusio amžiaus pradžioje vos ne pusė Vilniaus gydytojų ir daugiau nei 80 proc. sostinės odontologų buvo žydai”, – sako R. Sabas.
Žymiausias žydų istorijos mokslininkas S.Dubnovas (taip pat nemažai veikęs Vilniuje) C. Šabadą pavadino žydų kultūros patriarchu, kuris buvo glaudžiai susijęs su paprastais žmonėmis, jų kalba, lūkesčiais ir sunkumais.
„Tačiau C. Šabadui rūpėjo daugiau dalykų, jo pažiūros buvo platesnės. Istoriniai faktai rodo, kad dar Lukiškėse jis susipažino su būsimu Lietuvos nepriklausomybės akto signataru Jonu Vileišiu ir ši pažintis buvo labai naudinga Pirmojo pasaulinio karo metais, rūpinantis Vilniuje susitelkusiais karo pabėgėliais. Teigiama, kad karo metais C. Šabadas smarkiai rizikuodamas vyko per fronto liniją į Sankt Peterburgą ir Minską, iš ten lagaminuose parveždavo labdarai skirtus pinigus”, – sako R. Sabas.
Ypatingą dėmesį Pirmojo pasaulinio karo metais gydytojas skyrė vaikams – jo iniciatyva buvo įkurti vaikų namai našlaičiams ir vargetoms, atsirado virtuvės, kurios kartą per dieną maitindavo vaikus.
Vikipedija rašo, kad nuo 1919 m. iki mirties C. Šabadas buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Drauge jis dalyvavo svarbiausių to meto litvakų organizacijų veikloje – buvo ir dabar veikiančių žydų organizacijų dalyvis – ORT pirmininkas, YIVO steigėjas, OZE vicepirmininkas. Dirbo Žydų ligoninėje ir Mishmeres Khoilym bendruomenės ligoninėje (Kauno g.).
„Dar vienas įdomus istorinis faktas, susijęs su C. Šabadu yra tas, kad daktaras buvo masonas. Kaip ir daugelis būsimų Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų, žinomų visuomenės veikėjų”,- sako R. Sabas.
Istorikas ir Kovo 11-osios akto signataras Vytautas Plečkaitis teigia, kad C. Šabadas buvo vienas iš tų, kuris 1910 m. įkūrė pirmąją Vilniaus ložę, kur vadinosi „Vienybė” ir jai atstovavo masonų suvažiavime Peterburge. Pasak istoriko, ložės nariai buvo ir lenkai, ir lietuviai, ir žydai, kurie aktyviai dalyvavo steigiant ložes, taip pat ir baltarusiai. Šitie visi žmonės kažkiek prisidėjo kuriant mūsų valstybę arba įsivaizduojant, bent projektuojant būsimą Lietuvos valstybę.
„Teigiama, kad C. Šabadas buvo labai mėgstamas vilniečių dėl labdaringų akcijų, pagalbos nėščiosioms, našlaičiams. Jis garsėjo labdara ir labai plačiomis pažintimis”, – sako R. Sabas.
C. Šabadas inicijavo ir įgyvendino projektą, kuris numatė paskirti kiekvienai mokyklai po gydytoją, o vargšų vaikams tai dažnai būdavo vienintelė galimybė gauti medicininę priežiūrą. Taip pat įgyvendino projektą „Pieno lašas” – pirmą kartą Vilniaus miesto moterims, turinčioms kūdikius, buvo suteikti nemokami pieno, maisto daviniai ir drabužiai
Istorijoje užfiksuota, kad C. Šabadas visuomet prisimindavo pasveikinti su gimtadieniu Joną Basanavičių. Jis buvo pažįstamas su Antanu Smetona ir bendravo su Albertu Einsteinu.
C. Šabadas mirė 1935 m. sausio 20 d. Vilniuje nuo kraujo užkrėtimo, atsitiktinai susižeidęs koją. Jo mirties dieną nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, tačiau ir bankai. Užuojautos laiškus atsiuntė ir Lenkijos, ir Lietuvos vadovai, o laidotuvėse dalyvavo apie 30 tūkst. žmonių. Daktaras palaidotas Vilniaus Sudervės žydų kapinėse.
Manoma, kad pažintis su C. Šabadu 1912 m. Vilniuje suteikė papildomo įkvėpimo rusų rašytojui Kornejui Čukovskiui rašant istorijas apie Daktarą Aiskaudą – gerą ir rūpestingą gydytoją, sukurtą pagal anglų autoriaus Hugh Loftingo personažą Daktarą Dolitlį.
Skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūra, vaizduojanti seną daktarą, bendraujantį su mergaite, laikančią ant rankų kačiuką, atidaryta 2007 m. Litvakų fondo iniciatyva ir lėšomis.
