Per septynerius darbo metus prekybos žmonėmis srityje socialinei darbuotojai Angelei Lazauskienei pavyko išgelbėti ne vieną žmogų, taip pat – padėti jų gyvenimo kokybę pakelti į aukštesnį lygmenį. Anot jos, pasirūpinti pažeidžiamais ir nukentėjusiais nėra taip sudėtinga kaip „suminkštinti“ visuomenę.
Aukos, apgaubtos mitais
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Pagalbos nukentėjusiems nuo smurto programos vadovė A. Lazauskienė pastebi, kad šiandien skirtingas žmonių išnaudojimo formas visuomenė vertina skirtingai. Vienas – smerkia, o kitas – praleidžia pro akis.
„Tarkim, jau įprasta, kad mažamečių seksualinės prievartos kaltininkai slapstosi, siekia likti nepastebėtais, nes už atskleistus nusikaltimus jų lauks atitinkama bausmė, o visuomenėje jie bus pasmerkti. Bet štai pilnamečių sutenerių, darbuotojų išnaudotojų ir kitų panašių vergvaldžių viešumas negąsdina, jie kažkodėl jaučiasi nebaudžiami, nes turi reikalingus ryšius ir pažįstamus, pakankamai pinigų ir leidžia sau kurti įvairius mitus. Pagal tai formuojasi ir visuomenės požiūris į skirtingų prekybos žmonėmis formų aukas“, – sako ji.
Anot jos, dėl to užuovėjos visuomenėje dažnai neranda pilnametystės sulaukusios aukos, įtraukiamos į nusikaltimus naudojant fizinę prievartą, smurtą, psichologinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu aukai 20, o ne 14 metų, tai tuomet išnaudotojai leidžia sau kurti mitus apie tai, kad auka „pati kalta“, „pažiūrėkite, kaip ji atrodo“, „ji pati norėjo“, „jai patiko“.
Moterys, vyrai ir vaikai, pasak pašnekovės, visame pasaulyje kasdien įtraukiami į pačias įvairiausias prekybos žmonėmis formas: vergišką darbą, prekybą organais, priverstinę santuoką, elgetavimą, vaikų pornografiją, moterų išnaudojimą surogatinei motinystei, vaikų išnaudojimą kariuomenėse ir išnaudojimą nusikaltimų vykdymui.
Ji teigia, kad išsikapsčius iš vergystės pinklių tokių žmonių grįžimas į socialinį gyvenimą ir darbo rinką ypač sudėtingas, nes visuomenė dažnai nuo tokių žmonių tiesiog nusisuka nežinodama, kaip spręsti šias problemas.
Į nusikaltimų tinklą – „per pažįstamus“
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Lietuvoje 2018 m. buvo pradėta 14 naujų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms. Visgi lyginant 2018 m. ir 2017 m., praėjusiais metais buvo vykdoma 11 proc. mažiau ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis.
Daugiausiai su nukentėjusiais nuo verbavimo nusikaltimams daryti asmenimis dirbanti A. Lazauskienė dalijasi, kad į šią sritį dažniausiai įtraukiami pažeidžiami, neretai skolose esantys, neturintys giminaičių žmonės.
„Turėjau tokį atvejį, kai vaikiną be šeimos, gyvenantį profesinės mokyklos bendrabutyje, daryti nusikaltimus užverbavo žmogus iš jo paties aplinkos, siūlydamas nesunkų darbą už didelį atlyginimą. Jis buvo viliojamas nemokamu nugabenimu į užsienį, dokumentų pasirūpinimu, tiesiog jam reikėjo paskui už tai atidirbti. Vaikinui pasiteiravus, koks tai darbas, verbuotojas neslėpė, kad reikės vogti, nors vaikinas ir buvo informuotas, kad jam reikės užsiimti nusikalstama veikla, tačiau toks atvejis vis tiek traktuojamas kaip prekyba žmonėmis, nes buvo pasinaudota vaikino pažeidžiamumu. Auka vogė, tačiau jokio atlyginimo negavo, o kai jį sugavo policija, buvo paliktas likimo valiai“, – pavyzdžiu dalijasi moteris.
Anot A. Lazauskienės, išnaudojimo taikinyje dažnai atsiduria augę šeimoje be meilės ir šilumos, todėl ieškantys jos kažkur kitur, o tuo lengvai pasinaudoja nusikaltėliai. Taip pat gyvenantys skurde, užaugę globos namuose, rizikos šeimoje ar seksualiai išnaudoti žmonės, kurių požiūris į santykius ir meilę yra iškreiptas.
Nors įdarbina pagal gebėjimus, atleidžia dėl skolų
Moteris sako matanti daug istorijų, kaip žmonės atsitiesia, sėkmingai praeina teisinį procesą. Jie atkuria ryšį su šeima, atgauna asmens dokumentus, įgauna teisę į socialinę pašalpą, socialines paslaugas ir galutinai pasveiksta nuo fizinių bei psichologinių traumų, tampa sąmoningais, supranta, kas ir kodėl su jais įvyko. Net apie 80 proc. buvusių aukų pasirenka studijas, susiranda darbą, tačiau jiems trūksta teisinės apsaugos, visuomenės palaikymo, dažnai – ir darbdavių pasitikėjimo.
„Faktas, kad žmogus buvo prekybos žmonėmis auka vis dar sunkiai suprantamas mūsų visuomenėje, darbdaviams sunku suvokti, kad žmogus galėjo vogti ne savo noru, o dabar prie to negrįš, todėl bijo ir nepasitiki tokiais darbuotojais. Nukentėjusiems tarsi uždedama stigma, todėl daroma įtaka jų priėmimui į darbą, formuojamas neigiamas darbdavio požiūris“, – sako A. Lazauskienė.
Pasak jos, nors žmogus yra nukentėjęs nuo prekybos žmonėmis, vizualiai nesimato, todėl susiradęs darbą žmogus darbovietei neprivalo pasakoti apie savo praeitį, gali ją pasilikti sau.
„Bet, pavyzdžiui, po skolų turinčio, tačiau siekiančio sąžiningai jas grąžinti žmogaus įdarbinimo, darbdaviui atkeliauja dokumentai apie jo skolas, darbovietė pradeda gauti laiškus iš antstolių ir gali matyti, dėl kokių nusikaltimų žmogus turėjo bylinėtis. Tokia nusistovėjusi teisinė tvarka šalyje žmonėms sukelia nemažai sunkumų, apsunkina integraciją“, – teigia A. Lazauskienė.
Siekiant užtikrinti pilnavertę ir ilgalaikę išnaudojimo aukų integraciją, pasak jos, ypač svarbus skirtingų institucijų tarpusavio bendradarbiavimas teikiant pagalbą, viešos diskusijos apie prekybos žmonėmis aukų integraciją, darbuotojų vertinimas ne pagal jų gyvenimo istoriją, o dabartinius gebėjimus ir talentus.
Socialinė kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“ siekia atkreipti visuomenės bei darbdavių dėmesį į socialinę atskirtį patiriančius asmenis, į tai, kad žmogaus gabumų nereiktų vertinti pagal asmeninę praeitį, o pagal turimus, įgytus darbinius įgūdžius ir profesines kompetencijas.
