Vakar dienos popietę, eidamas 89-uosius metus, mirė kompozitorius, buvęs Lietuvos operos ir baleto teatro vadovas Vytautas Laurušas. Jis reikšmingai prisidėjo prie dabartinio LNOBT pastato atsiradimo Vilniaus centre.
Vytautas Laurušas gimė 1930 m. Šiauliuose. 1956 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. Dirbo Lietuvos radijuje muzikos redaktoriumi bei Kompozitorių sąjungos konsultantu, o 1963 m., būdamas vos 33-ejų, buvo paskirtas Operos ir baleto teatro vadovu.
„Pradėjus dirbti jausmas buvo toks, lyg būčiau užsodintas ant nesuvaldomo mustango, nes teatro kolektyvas buvo labai susiskaldęs. Pirmiausia aplink save subūriau manimi pasitikinčius teatro darbuotojus. Ypač buvo reikšminga vyriausiojo dirigento Rimo Geniušo parama“, – yra pasakojęs V. Laurušas.
Tais pačiais 1963 m. įvyko reikšmingos ir sėkmingos Lietuvos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro gastrolės Maskvoje. Tuomet prasidėjo ir kalbos apie naujojo teatro statybų būtinumą.
„Ėmėme ieškoti vietos būsimajam teatrui. Iš pradžių siūlyta statyti ant Tauro kalno, vietoj vadinamųjų Profsąjungų rūmų, tačiau Ministrų Tarybos pirmininkas Motiejus Šumauskas pateikė „svarų“ argumentą: žiemą į slidų kalną moterys su teatriniais bateliais neužlips… Tada pasirinkome dabartinę vietą. Prasidėjo dešimtmečio epopėja“, – teigė V. Laurušas, turėdamas omenyje tiek daug laiko pareikalavusias teatro statybas.
„Prieš teatro atidarymą 1974 m. aš dieną naktį neišėjau iš jo. Reikėjo sumontuoti šimtus prožektorių: dieną repetuojame, naktį montuojame – darbas visą parą“, – pasakojo buvęs teatro vadovas.
Tačiau prabėgus vos pusmečiui po 1974 m. rudenį įvykusio naujųjų teatro rūmų atidarymo V. Laurušui buvo pasiūlyta pasirinkti: arba toliau vadovauti Operos ir baleto teatrui, arba likti Kompozitorių sąjungos pirmininku. Mat 1971-1975 m. jis užėmė abu šiuos reikšmingus postus. V. Laurušas pasirinko Kompozitorių sąjungą, kuriai vadovavo iki 1983 m. ir tuo pačiu prisidėjo prie Kompozitorių namų su gyvenamuoju kvartalu Vilniaus Žvėryno mikrorajone statybų, taip pat vadovavo Kompozitorių sąjungos Druskininkų kūrybos ir poilsio namų statyboms.
1983–1994 m. V. Laurušas buvo Lietuvos muzikos akademijos rektorius, nuo 1994 m. – šios akademijos Kompozicijos katedros profesorius. 1996–2003 m. dirbo kaip Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkas.
V. Laurušo nuopelnai šalies muzikinei kultūrai buvo pripažinti ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. 2003 m. kompozitorius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi bei Vyriausybės premija, o 2005 m. jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
2018 m. pasirodė V. Laurušo gyvenimui ir kūrybai skirtas dokumentinis filmas „Žmogus su laiko žyme“ – jo pristatyme dalyvavo pats kompozitorius. Nepaisant ligų ir garbingo amžiaus, iki pat savo gyvenimo pabaigos V. Laurušas išliko fenomenalios atminties, kupinas gyvenimo džiaugsmo ir nuoširdus pašnekovas.
LNOBT kolektyvas reiškia nuoširdžią užuojautą velionio giminėms ir artimiesiems.
