Audris Narbutas
Pirmadienis. Dešimtą valandą ryto suskambantis mobiliojo telefono skambutis klykaudamas liudija, kad maždaug 22 valandų trukmės darbas ir 4 valandų miegas nėra pati geriausia kombinacija kūnui ir gal netgi sielai. Pažvelgiu į telefoną ir pajuntu nenumaldomą troškimą pasižiūrėti Seimo rinkimų rezultatus. Ką gi, rodos, Paškevičius buvo teisus, kad sukūrė dainą „Šiam pasauly visko būna“. Išties žvelgdamas į Naujosios Vilnios rinkiminę apygardą nežinojau, ar čia juoktis, ar čia verkti. Iš vienos pusės į mane žvelgė jaunosios kartos politikės Monikos Navickienės veidas, o iš kitos Algirdo Paleckio fizionomija – tarytum puiki iliustracija, liudijanti, kad jeigu nekursime efektyvios socialinės politikos, Lietuvoje ims kilti radikali kairė. Paleckio surinkti balsai yra tarytum Lietuvos skaudulių Doriano Grėjaus portretas, liudijantis mūsų politikos klaidas.
Tikra kova su priešu
Vienas solidžiausių XX a. politikos filosofų Carlas Schmittas pastebėjo, kad taip, kaip ekonomika turi savo kriterijų, kuris ją išskiria iš kitų gyvenimo sričių, pasitelkiant pelną ir nuostolį, taip ir politika turi savo kriterijų, kuris yra draugo/ priešo skirtis. Būtent ši skirtis nulemia politiškumą, o pastarasis sprendimus paverčia politiniais. Vargu ar kurioje nors kitoje vienmandatėje apygardoje turėsime labiau idėjomis ir pasaulio supratimu besiskiriančius kandidatus nei Naujojoje Vilnioje. Šiandien Algirdas Paleckis pirmauja, kad ir labai nežymiai, surinkęs 3815 balsus palyginti su Monika Navickiene, kuri savo sąskaitoje turi 3801 balsą. Vis dėlto savo radikaliais pasisakymais ir istorijos iškraipymais Algirdas Paleckis yra sukūręs situaciją, kai jį viešai paremti būtų mažų mažiausiai gėda, o kovoti su Paleckiu pilietinio sąmoningumo klausimas. Šiandien kritiką Paleckiui ir Monikos palaikymą jau pareiškė tokie žmonės kaip Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius ar žurnalistai Tomas Dapkus , Edmundas Jakilaitis ar Andrius Tapinas. Pastarasis netgi ėmėsi akcijos ir po šūkių „Apgink Parlamentą dar kartą“ ėmė rinkti savanorius vykdyti „nuo durų iki durų“ rinkiminę kampaniją, kviečiančią balsuoti prieš Paleckį. Tai itin retas reiškinys, kai žinomi visuomenės veikėjai taip nuosekliai vienijasi, kad užkirstų kelią kažkam tapti parlamento nariu. Vis dėlto tai kova, kurioje Lietuva jau pralaimėjo pirmąjį mūšį Paleckiui ir Rusijos propagandos mašinai.
Ką reiškia Paleckio pergalė pirmajame ture?
Algirdas Paleckis šiaip sau nelaimėjo rinkimų ir į jo pergalę pirmajame ture reikia žiūrėti itin apdairiai. Turbūt retas mūsų negirdėjo apie tai, kaip Algirdas Paleckis paniekina žmones, atidavusius savo gyvybes ar sužeistus 1991 m. sausio 13 – osios naktį. Pareiškimai, kad savi šaudė į savus, yra ne tik paniekos vertas poelgis, kaip ir visa šio politiko siūloma politika, bet ir puikus instrumentas Rusijos propagandiniam aparatui tomis akimirkomis, kai jis nori parodyti Lietuvą kaip nedemokratišką valstybę. Tačiau netgi po šių visų poelgių Paleckis sugeba surinkti arti 4000 balsų, o tai liudija ne tik propagandos veikimą, bet ir skaudžias socialines problemas, kurios veda į desperaciją ir tokių tipų išrinkimą į Seimą. Efektyviausia propaganda yra ta, kuri kalba apie šalies skaudulius, matyt, Paleckis ir rinkosi šį kelią. Būtent dėlto TS-LKD šešėlinė Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė privalo kalbėdama su gyventojais nevengti socialinės apsaugos temos. Antrasis ryškus šio politiko pergalės akcentas yra jo nemėgstančių žmonių mobilizavimas, tačiau Andriaus Tapino, Tomo Dapkaus bei kitų įžymių asmenybių vardai ar netgi šis straipsnis turi dvigubą efektą. Viena vertus, mobilizuoja žmones kovai prieš „savi šaudė į savus“ maestro, kita vertus, leidžia Rusijai pasakyti, kad Lietuvoje nėra sąžiningų rinkimų, nes persekiojami kandidatai, prieš kuriuos susimokiusi netgi žiniasklaida. Taigi bent jau mūšį pralaimėjome.
Paleckis sugeba surinkti arti 4000 balsų, o tai liudija ne tik propagandos veikimą, bet ir skaudžias socialines problemas, kurios veda į desperaciją ir tokių tipų išrinkimą į Seimą.
Parlamentarus gina Lietuvos Konstitucija
Vis dėlto net ir pralaimėjus mūšį dar galima tikėtis pergalės kare, tad kiekvienam įnešti savo dalią yra tiesiog būtina. Pirmiausia dėl to, kad patekęs į Seimą Algirdas Paleckis galėtų laisvai šmeižti Lietuvos Respubliką, nes jį gintų mūsų pačių Konstitucija. Konkrečiai 62 – asis straipsnis, kuriame numatoma, kad „Seimo narys negali būti persekiojamas už balsavimus ar kalbas Seime“. Įsivaizduoju ką paporintų šis politikas. Žinoma, tame pačiame straipsnyje numatoma, kad už asmens įžeidimą ar šmeižtą parlamentaras gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn bendrąja tvarka, tačiau istorijų Rusijos propagandos aparatui jau būtų prikurta pakankamai. Be to, tokio veikėjo patekimas į Seimą parodytų ir mūsų piliečių negebėjimą susitelkti prieš akivaizdžią grėsmę.
Vietoje išvadų
Neabejoju, kad esame pajėgūs atremti Algirdą Paleckį tiek balsuodami už Moniką Navickienę, tiek ir balsuodami prieš Algirdą Paleckį, kuris Lietuvoje gal net blogiau nei Donaldas Trumpas JAV. Skirtumas tarp kandidatų yra labai nedidelis, o visuomenės susitelkimas šioje apygardoje, tikėtina, bus gerokai didesnis nei kitose. Vis dėlto, kad pergalė būtų pasiekta, reikia dalyvauti rinkimuose, nes šių metų fronto linija prie balsadėžių.
