Minint atkurtos Lietuvos kariuomenės ir valstybės šimtmetį, Vytauto Didžiojo karo muziejuje duris atvers stacionari paroda „Atgimusi po sunaikinimo“, supažindinanti su Lietuvos karinėmis vėliavomis. Vienas seniausių parodoje pristatomų eksponatų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės Žalgirio mūšyje (1410 m.) naudotos vėliavos pavyzdžiai.
„Tai unikali paroda, pristatanti Lietuvos karines vėliavas, kurios visais laikais buvo vienybės ir garbės ženklas. Užsienio partnerių dėka bus galima išvysti daugiau kaip 200 eksponatų, vaizdo, garso medžiagą, taip pat interaktyvios veiklos ir edukacijos sudomins ne tik mažuosius, bet ir suaugusius“, – sako parodos koordinatorė Justina Nenortaitė.
Lankytojai turės galimybę susipažinti su išlikusiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės, Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės, Lietuvos partizanų ir dabartinės Lietuvos kariuomenės vėliavomis.
Parodos oficialus atidarymas vyks vasario 9 d., o nuo vasario 10 d. paroda bus atvira visuomenei (antradieniais-sekmadieniais, 10-17 val.). Minint Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, lankytojai galės pabendrauti su parodos rengėjais. Paroda Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2018 m. spalio 1 d.
Paroda „Atgimusi po sunaikinimo“ parengta bendradarbiaujant su Lenkijos ir Švedijos muziejais, Lietuvos centriniu valstybės archyvu, kitais partneriais. Parodos atidaryme dalyvaus Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė, kiti svečiai. Taip pat gros Lietuvos kariuomenės orkestras.
Apie karines vėliavas:
Šiuolaikinių valstybių vėliavos tiesiogiai kilo iš senųjų vėliavų. Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas Algirdas Julius Greimas žodį „vėliava“ sieja su „vėlių būriu, vėlių visuma“. Pasak jo, „turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos“.
Vėliava – valstybės atributas, jos valstybingumo ir nepriklausomybės simbolis. Lietuvos Respublikos kariuomenės daliniai, mokymo įstaigos turi savo vėliavas, kurios simbolizuoja žuvusiųjų kovoje už Lietuvos nepriklausomybę šlovę ir primena kiekvienam kariui šventą pareigą tarnauti Lietuvos Respublikai, negailint jėgų ir gyvybės ginti jos laisvę ir nepriklausomybę.
Nuo senų laikų karinė vėliava palaikė karių kovinę dvasią, turėjo praktinę ir simbolinę prasmę – mūšyje pagal ją kariams būdavo lengviau orientuotis, jos praradimas – vienas didžiausių moralinių smūgių karvedžiams ir kariams, o priešams vertingas karo grobis. Vėliavą praradęs dalinys buvo išformuojamas. Iki XX a. vėliava padėdavo kariams manevruojant greitai susirinkti ir pasitraukti iš mūšio lauko, persirikiuoti ir vėl atakuoti priešą.
Vėliavos spalvos ir simboliai taip pat nėra atsitiktiniai. Kiekvienas jų turi savo reikšmę, istoriją. Seniausi kariniai ženklai atsirado dar prieš Kristų, bet Europoje labiausiai paplito viduramžiais. Apie lietuvių karinę vėliavą pirmą kartą užsimenama Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašant 1337 m. kautynes prie Bajerburgo pilies (dab. Veliuona). Kronikininkas į vėliavą atkreipė dėmesį neatsitiktinai, kadangi Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, vėliava buvo ne tik orientyras, bet ir simbolis, kuris palaikė karių kovinę dvasią. Vėliavos praradimas buvo didžiulė netektis, galėjusi reikšti pralaimėjimą, o paimta priešo vėliava neretai simbolizuodavo pergalę. Būtent todėl vėliavnešiai mūšio metu nestovėdavo priešakinėje linijoje, o priešais juos būdavo išrikiuojami geriausi kariai.
Baigiantis pirmajam pasauliniam karui dešimtys tūkstančių mobilizuotų lietuvių karių tebetarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, būtent šie kariai Rusijos pilietinio karo sūkuryje pradėjo steigti pirmuosius tautinius karinius dalinius, su kuriais siejamos ir pirmosios XX a. lietuvių karinės vėliavos.
1990 m. lapkričio 23 d. Krašto apsaugos departamento Vilniaus ir Kauno savanoriams buvo įteiktos pirmosios atkurtos Lietuvos kariuomenės vėliavos.
