„Šiuo metu pas mus stovi šešios urnos su palaikais – jos lauks rudens, nes artimieji dabar tiesiog neturi tam laiko“, – sako laidojimo namų vadovė Silvija Talačkienė. Jei anksčiau artimojo mirtis reikšdavo visų darbų sustabdymą ir pagarbų atsisveikinimą, šiandien dažniau svarbesnės tampa atostogos, komandiruotės ar net suplanuotos grožio operacijos. Pasak psichologų, toks simbolinio atsisveikinimo ignoravimas vėliau turi rimtų psichologinių pasekmių.
„Visai neseniai įbėgęs vienas vyras paskubom užsakė laidotuves savo mamai, kuri buvo mirusi vos prieš 15 minučių. Išeidamas jis tepasakė: aš nedalyvausiu, mano fūra pakrauta. Deja, mirtis ir laidotuvės jau kurį laiką yra išbrauktos iš prioritetų sąrašo“, – pasakoja Panevėžio laidojimo namams „Ramybės takas“ vadovaujanti S. Talačkienė.
Po atidėliojimo – emocijų bomba
Psichologė psichoterapeutė dr. Vaiva Klimaitė sako, kad laidotuvių vengimas, neprisidėjimas prie jų organizavimo ar atidėjimas prilygsta savęs apvogimui. Anot jos, simbolinis atsisveikinimas su mirusiuoju reikalingas tam, kad mes įsisąmonintume mirties faktą.
„Gedulas ir susitaikymas prasideda tik tada, kai žmogus priima artimojo mirtį. Kuo labiau atidedame šį procesą, tuo ilgiau ir sunkiau jis trunka. Kai žmogus po mėnesio ar dviejų pagaliau nusprendžia palaidoti savo artimąjį, susikaupia ne tik liūdesys, bet ir atsiranda nauji jausmai – gėda, kaltė, nerimas dėl aplinkinių reakcijos. Tokie uždelsti išgyvenimai gali virsti užsitęsusiu ir sudėtingesniu gedėjimu“, – aiškina dr. V. Klimaitė.
Laidojimo namų atstovė pastebi, kad ypač dažnai laidotuvės atidedamos vasarą, kai daugelis nori pasimėgauti gerais orais ir atostogomis. Tačiau neslepia – pasitaiko atvejų, kai artimieji apskritai atsisako laidoti mirusį giminaitį. Dažniausiai taip nutinka, kai vaikai atsiriboja nuo tėvų, kurie jų neaugino.
„Vienas jaunas vyras atvažiavo atpažinti savo tėvo kūno ir pasakė – jis manęs neaugino, aš jo nelaidosiu. Aš jam teuždaviau vieną klausimą – ką pasakysi savo sūnui, kuris dabar stovi šalia ir viską girdi, kai jis paklaus, kur jo senelis? Ar turėsi drąsos parodyti į bendrą beglobių kapą? Po valandos tas vyras sugrįžo ir paprašė surengti laidotuves. Net jei tėvai mūsų nemylėjo ar neaugino, jie vis tiek davė mums didžiausią dovaną – gyvybę. Tokia mano asmeninė nuomonė“, – sako S. Talačkienė.
Į laidotuves nebesiveda vaikų
Jau 23 metus laidojimo srityje dirbanti moteris pastebi, kad vis dažniau į laidojimo namus atėję žmonės nežino, nuo ko pradėti laidotuvių organizavimą.
„Mirties tema šeimose tapo tarsi tabu. Dažnai apsimetame nemirtingi, nekalbame apie pabaigą, o kai ji įvyksta – ištinka šokas. Žmonės prašo paaiškinti, kaip atrodo laidotuvės, iš ko jos susideda. Kas antras 30–40 metų žmogus, atėjęs užsakyti artimojo išlydėjimo, prisipažįsta, kad laidotuvėse apskritai niekada nėra dalyvavęs“, – pasakoja Panevėžio laidojimo namų atstovė.
Ji taip pat pastebi, kad į laidotuves tėvai nebesiveda vaikų – daugelis teisinasi, kad tokiu būdu bando juos apsaugoti nuo neigiamų emocijų. Tačiau psichologė dr. Vaida Klimaitė pabrėžia, jog vaikų įtraukimas į atsisveikinimą yra labai svarbus.
„Vaikai į mirtį reaguoja natūraliai. Jei jie kasdien matė mylimą močiutę, o ši staiga dingsta – nežinojimas kelia dar didesnį nerimą nei tiesos pasakymas. Kai kažkas tiesiog pradingsta, mūsų pasąmonė lieka budėti – laukti, tikėtis, kad žmogus sugrįš. Lygiai taip pat ir vaikas – nesupratęs, kad močiutė mirė, gali jos ilgai laukti ir jaustis paliktas“, – aiškina psichoterepeutė.
Pasak jos, bandydami apsaugoti vaikus nuo skausmingų emocijų, tėvai atima iš jų galimybę susipažinti su realybe.
„Vaikystėje formuojasi mūsų emocinis atsparumas. Jei augame tik teigiamų jausmų burbule, suaugę nebesugebame susidoroti su neišvengiamomis krizėmis – netektimi, skyrybomis, darbo praradimu. Mano praktikoje pasitaiko atvejų, kai vaikystėje nuo realybės saugoti žmonės užauga nemokėdami išbūti skausmo, liūdesio ar nerimo būsenose. Mokytis to suaugus kur kas sudėtingiau nei vaikystėje“, – teigia V. Klaimaitė.
Atsisveikinti ateina vos keli žmonės
Panevėžio laidojimo namų „Ramybės takas“ vadovė Silvija Talačkienė pastebi, kad tradiciją susiburti visai giminei per laidotuves yra išlaikė vieninteliai romai.
„Romai vis dar į paskutinę kelionę lydi savo artimuosius su visa šeima – nuo kūdikių, paauglių iki vyriausių giminės atstovų. Lietuvių organizuojamose laidotuvėse vaikus pamatome gal vieną ar du kartus per mėnesį“, – sako ji.
Anot pašnekovės, liūdniausios būna tos laidotuvės, kuriose tik vienas žmogus atsisveikina su tėvu ar motina – be artimųjų, be draugų, be kolegų.
„Dažnai niekas neturi laiko atvažiuoti ar neišleidžia iš darbo ir, deja, tokie atvejai darosi vis dažnesni. Būna ir tokių atvejų, kai atsisveikinti neateina absoliučiai niekas. Anksčiau net skurdžiausius kaimo gyventojus palydėdavo pusė kaimo, dabar vieniši senoliai tampa tik laidojimo namų darbuotojų rūpesčiu“, – priduria S. Talačkienė.
Per daugiau nei du dešimtmečius, pasak laidojimo namų vadovės, tik kartą sulaukta skambučio iš įmonės, kuri teiravosi, kaip galėtų padėti savo darbuotojui, besiruošiančiam laidoti mamą.
„Šiandien vidutinės laidotuvės – tai trys, keturi žmonės. Jei atvyksta penkiolika ar dvidešimt, jau sakome, kad susirinko daug“, – atsidūsta laidojimo namų „Ramybės takas“ vadovė.
