1926 m. straipsnyje pavadinimu „Kada gi bus galas“ gvildenama engiamų lietuvių Švenčionėlių krašte problemos. Lenkai okupuodami Vilniaus kraštą tarpukaryje taikė įvairiausias priemones norėdami išguiti lietuviškumą ir jo apraiškas. Pateikiu straipsnio ištrauką:
„Pereitų metų spalio mėnesį retorsijų vaisiai dar ir šiandien plačiai tebejuntama. Mūsų švietimo draugjų nepatvirtina reikalavimų. Mūsų mokytojų neleidžia darbuotis mokyklose. Lietuvių sodžiams apskritai neleidžiama mokyti vaikus. Lietuvių šeimoms yra tik viena išeitis: leisti savo vaikus į lenkiškas mokyklas. Ir tai ne tušti žodžiai, o tikri darbai paremti faktais.
Štai, kad ir mūsų švenčioniškių likimas. Mokyklų inspektorius mūsų prašymus išlaiko po žaliąja gelumbe ištisas savaites. Nė kiek nesiskubina pasiųsti aukštesniajai įstaigai. Jau šešta savaitė eina, kaip Navikų sodžiaus gyventojai padavė prašymą per inspektorių kuratorijai, bet jo dar ir šiandien kuratorijoje nėra.
Lenkų inspektoriaus politikos niekas negali suprasti. Tokie lietuvių sodžiai, kaip Navikai, Pašaminė, nors nepaliauja prašę ir reikalavę, bet jiems lietuviškų mokyklų turėti negalima. Vaikai lenkinami be jokių pedagogikos reikalavimų atsižiūrėjimų. Štai Pašaminės mokyklos pirmamečiai vaikai nei vienoje pamokoje nebegirdi lietuviškai. Ir tarsi pasityčiojimui vyresnėse klasėse paskirta lietuvių k. mokymas vieną kartą per savaitę. Kiekvienas lenkų inspektorius supranta, kad pusvalandį per savaitę skiriant mokymui nieko dorai neišmoksi. Tačiau komedija tęsiasi toliau.
Rinkimų kovai prasidėjus buvo sujudęs ir lietuvių sodžius. Nors visokių agitatorių girdėjo kas savaitę, veikė lietuvius ir viliojo išsijuosę eiti balsuoti už lenkų kandidatus. Vilniaus lietuviai išliko ramūs: klausyti pasiklauso, tačiau savo nuomonę pasilieka. Lietuviai daugiausiai priekaištų darė dėl mokyklų, kurias po truputį lenkai uždarinėjo.
Paskutinėmis dienomis sodžiuje buvo atėjusi tikra popieriaus gadynė, popierio tvanas: atsišaukimų, atsišaukimėlių, lapelių numerėlių. Primėtyti, prilipinti visi pakampiai. Po 1922 metų rinkimų buvo įvesto lentelės prie vežimų. O šių rinkimų metu policija jau įsakė turėti sodiečiams pririštus skambučius. Nepaklusnius grasino 15 auksinų pabauda.
Kol kas žmonės tik juokauja, seniau sako, tik šlėktos su skambučiais važinėdavo. O dabar matyt visus nori paversti šlėktomis.
Lenkų politika labai aktyviai reiškėsi per bažnyčią. Švenčionių parapijos lietuviai susilaukdavo dažnai naujų smūgių iš Vilniaus arkivyskupo.
Visų mūsų parapijiečių lietuvių didžiai gerbiamas buvo diakonas Vaišutis. Dabar jis yra keliamas į kitą parapiją. O į jo vietą atkels kunigą lenką. Taip elgdamasis arkivyskupas nežmoniškai skriaudžia mus lietuvius. Nes Švenčionių parapijoje mes sudarome didelę daugumą. Nes Švenčionių parapijoje mes sudarome didelę daugumą.
Abejotinos vertės lenkų padaužos nelabai seniai atsikraustę susikūrė lizdelį Švenčionių mieste. Sodžiuje lenko ir su žiburiu nerasi.
Lietuvių kunigams krašte draudžiama kurti įvairias kuopeles. O lenkai tokių draudimų nesusilaukia. Atvirkščiai, jie yra giriami už lenkiškų kuopelių organizavimą. Tuo užsiima Švenčionių komentatorius lenkas be atodairos tokias kuopeles kurdamas ir joms vadovaudamas.
Pernai metais važinėdamas po Švenčionių parapiją rinko iš neturtingų, mokesčiais nukamuotų lietuvių lėšas lenkiškai skaityklai. Įkūrė knygyną, kuriame nebuvo nei vienos lietuviškos knygos. Pasiteisino tuo, kad lietuviškos knygos esą per brangios, ir knygyno direktoriaus nuomone neįdomios.“
Straipsnio autorius Tomas Sušinskas
