Liepos 27 dieną Tabariškėse įvyko renginys „Annos vardadienis“, skirtas pagerbti atminimą Annos Krepštul – iškilios liaudies dailininkės, kurios kūryba ir gyvenimo stiprybė tebeįkvepia naujas kartas.
Prieš prasidedant šventei, renginio dalyviai susirinko į iškilmingas šv. Mišias, aukotas už iškeliavusią varduvininkę. Mišios vyko bažnyčioje, kuri buvo itin brangi Annai Krepštul – būtent čia ji dažnai melsdavosi, semdamasi dvasinės stiprybės sunkiomis akimirkomis. Ši bažnyčia taip pat įamžinta ne viename jos paveiksle, tarsi ji norėjo, kad ši šventa vieta išliktų ne tik atmintyje, bet ir mene.
Nors Anna Krepštul visą gyvenimą nešė neįgalumo naštą, ji niekada neleido, kad kūno ribotumai užgožtų dvasią. Ji tapė, kol gimė beveik 3000 paveikslų, kupinų šilumos, pamaldžios kontempliacijos ir Vilniaus krašto peizažų. Jos menas buvo vidinės stiprybės ir nepalaužiamos tikėjimo išraiška. Būtent šios vertybės – dvasingumas, tvirta dvasia ir nuoširdumas – tapo viso renginio pamatu.
Renginio metu įvyko dar viena simbolinė akimirka. Šalčininkų rajono vicemeras oficialiai pasveikino naujai paskirtą Tabariškių parapijos kleboną – kunigą Marianą Apryšką. Kreipdamasis į susirinkusiuosius, jis pabrėžė, kokį svarbų vaidmenį vietos bendruomenių gyvenime atlieka dvasingumas, kultūra ir bendrystė.
– Pasaulyje, kupiname susiskaldymo ir skubos, būtent bendruomenė suteikia mums prasmės, saugumo ir tęstinumo jausmą. Čia, Tabariškėse, matome, kad Annos Krepštul dvasia vis dar vienija žmones. Tai įrodymas, kad atmintis ir vertybės turi galią išlikti, – sakė vicemeras Valdemar Sliževski.
Žodį tarė ir Henrik Danulevič, vietos bendruomenės „Tabariškės kaip nutapytos“ pirmininkas ir ilgametis Annos Krepštul bičiulis, kuris dėkojo susirinkusiesiems už dalyvavimą, o Šalčininkų rajono savivaldybei – už pagalbą organizuojant renginį.
Savo prisiminimais apie dailininkę pasidalijo ir Annos Krepštul muziejaus vadovė Alina Moločko.
– Anna ne tik tapė paveikslus. Ji tapė pasaulį aplink save – gerumu, šiluma, malda ir nuoširdumu. Vardinių dieną ji apsivilkdavo gražiausią suknelę, kepdavo pyragą ir su dideliu jauduliu laukdavo svečių. Mums tai ne tik prisiminimas – tai pareiga: saugoti tai, ką ji paliko – jos dvasią, vertybes ir… obuolių pyrago receptą, – kalbėjo Alina Moločko.
Renginys vyko kaip bendruomeniška puota – piknikas prie bendro stalo, kur, laikantis pačios menininkės pradėtos tradicijos, svečius pasitiko pyragai – obuolių ir varškės, galbūt net pagal originalius Annos receptus. Nes Anna Krepštul buvo ne tik menininkė – ji buvo tikra svetingumo meistrė. Net kai jai jau buvo sunku judėti, ji visada rasdavo jėgų kiekvieną svečią sutikti su šypsena gabalėliu naminio pyrago.
Renginį su žavesiu ir šiluma vedė Anna Adamovič, sukūrusi jaukią ir refleksyvią atmosferą, nepamiršdama humoro gaidelės – būtent taip, kaip tikriausiai būtų to norėjusi pati Anna Krepštul.
Iš pradžių viskas žadėjo gražią šventę – gera nuotaika, ore tvyrantis dešrelių ir pyrago kvapas… Tačiau su renginiais po atviru dangumi – kaip su loterija: viskas priklauso nuo oro. Per „Turgielankos“ pasirodymą lietus dar tik pagąsdino – krito vienas kitas lašas, bet dar buvo galima nekreipti dėmesio. Deja, per „Kapela Kawalerów Podwileńskich“ koncertą dangus nusprendė išbandyti žiūrovų kantrybę – prasidėjo tikra liūtis, kuri neleido muzikantams net pabaigti pirmos dainos.
Laukti, kol pagerės oras, nebuvo prasmės – debesys Tabariškėse įsitaisė rimtai ir ilgam. Dalis koncerto, įskaitant Jaroslavo Krulikovskio pasirodymą, buvo perkelta į bažnyčios vidų – ir nors oras šįkart nesužibėjo, dvasinė ir meninė atmosfera liko nepakitusi. Na ką gi… gaila, bet ką padarysi – tokie jau gamtos dėsniai.
Vis dėlto, „Annos vardadienis“ – tai daugiau nei tik atminimo renginys. Tai gyvas įrodymas, kad menas ir gerumas nepraeina. Kad galima būti įkalintam kūne, bet dvasia skristi aukštai – lyg paukštis virš Tabariškių, lyg Annos teptukas ant drobės.
Vienai dienai Tabariškės vėl tapo namais Annos Krepštul dvasiai – moters, kuri sugebėjo iš kasdienybės sukurti grožį ir kuri paliko po savęs ne tik paveikslus, bet ir šilumą, kuria vis dar galima sušilti. Net po lietumi.
