Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistė Vesta Mintaučkienė lankėsi Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, kur su psichologijos, kriminologijos ir socialinio darbo antro kurso magistrais pasidalino savo profesine bei darbine patirtimi, atskleidė darbe pasitaikančius sunkumus ir pasidžiaugė tuo, kas motyvuoja dirbti vaiko gerovės institucijoje.
„Šeimai sudėtingu laikotarpiu mobilioji komanda padeda tėvams pamatyti ir suprasti priežastis, dėl kurių vaikai šiuo metu negali augti šeimoje, drauge ieško susidariusių problemų sprendimo būdų, kad vaikai galėtų grįžti į šeimą bei sėkmingai joje augti“, – sakė V. Mintaučkienė.
„Įgijusi darbo patirties, tapau mažiau kategoriška. Praktikoje patyriau, kad skirtingiems žmonėms, turintiems priklausomybių, pasveikti padeda skirtingi metodai, priemonės, padeda individualus priėjimas prie asmens ir nėra bendro ir vienodo, ar tik vieno teisingo ir galimo pagalbos būdo“, – paaiškino V. Mintaučkienė.
Anot priklausomybės ligų specialistės, tenka susidurti su žmonėmis, kurie net nežino, ką reiškia gyventi blaiviai ir kad tai nėra tapatu „tik negerti“. Nežino, ir nėra savęs paklausę, kuo aš sergu, kaip mano gyvenime pasireiškia priklausomybė, kaip aš ją atpažįstu? Kartais asmenys sunkiai įsivaizduoja, kaip pakistų jų gyvenimo kokybė, santykiai su artimais žmonėmis, jei priimtų savo ligą bei mokytųsi su ja gyventi, kad nenukentėtų šeimos ir jų pačių asmeninė gerovė.
Studentui pasiteiravus, ar yra priklausomybė nuo cukraus, specialistė apsakė, kad apskritai priklausomybė nuo bet kokios medžiagos – alkoholio, narkotikų, tabako – ar veiklos (lošimo, sekso, apsipirkinėjimo) yra skirstymas, svarbus psichiatrijoje. Tuo tarpu psichologai dažniau susiduria su tiesiog priklausomu asmeniu – žmogumi, jaučiančiu nenumaldomą potraukį vartoti tam tikrą medžiagą ar atlikti tam tikrą veiklą. „Nustatyti ar diagnozuoti priklausomybę yra psichiatro darbas. Pats žmogus galėtų atkreipti dėmesį į tai, ar pakito jo elgesys vartojant tam tikrą medžiagą (šiuo atveju cukrų), ar vartoja dėl to, kad, pavyzdžiui, nori pajusti nusiraminimą, nes kitaip negali ir neranda kitokių resursų, kad tai keičia jo įprastinį gyvenimą ir turi neigiamų pasekmių jo gyvenimo kokybei. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad priklausomybė yra dvejopa: fizinė ir psichologinė. Nuo fizinės gydytojai gali padėti „išsivalyti“, pvz. nuo alkoholio – detoksikacijos programa per 2 savaites. Tačiau „susitvarkyti“ su psichologine priklausomybės dalimi – gerokai sunkiau. Psichologai dirba su psichologine priklausomybės dalimi“, – sakė V. Mintaučkienė.
Auditorijai kilo klausimas ir apie tai, ar lengva priklausomus tėvus motyvuoti keisti gyvenimo būdą, savo elgesį. „Papratai tėvų motyvacija yra didelė, nes jie nori, kad vaikas augtų jų šeimoje. Dažniausiai motyvacija yra išorinė, tačiau tai yra jau puiki pradžia, tėvams padedanti daryti išvadas ir pokyčius savo įprastiniame gyvenime, o toliau ji gali pereiti į vidinę, kai asmuo supranta, kad sveikai gyventi norėtų ne dėl to, kad daugiau socialiniai darbuotojai nesilankytų šeimoje, o todėl, kad taip gyvendamas galės rūpintis ir savimi, ir vaikais. Trumpai atriant, atsiranda motyvas ne gauti ramybės sau (pvz., nuo socialinių darbuotojų), o noras sukurti savo šeimai geras sąlygas, jaustis saugiai ir užtikrinti saugumą vaikams. Mums svarbu, kad šeimos gyvenimas veiktų tolygiai, be didelių duobių, šuolių. Tačiau kai tai įvyksta, svarbu, kad tėvai žinotų, kur kreiptis pagalbos. Jeigu keisti gyvenimo būdą, gydytis priklausomybę nori tik vienas šeimos narys, dirbame su tuo, kuris pasiryžęs keistis“, – su studentais patirtimi dalijosi specialistė.
„Šiuo metu dirbu su suaugusiais asmenimis, tėvais, kurių vaikams nustatytas aukščiausias grėsmės lygis, t. y. nustatyta, kad šeimoje yra situacija, kai vaikams likti joje yra nesaugu. Lietuvoje gal apie 90 proc. atvejų to priežasčių – alkoholio priklausomybė ar probleminis alkoholio vartojimas. Susitikimo su šeimos nariais metu yra vertinami rizikos ir saugumo faktoriai, t. y. aiškinamasi, ar alkoholis yra pagrindinis rizikos faktorius, kuris turi įtakos vaiko, šeimos gyvenimo gerovei. Jeigu tai yra viena iš priežasčių, ieškome būdų, kaip tai šeimai padėti, kad jie galėtų kuo greičiau vėl būti kartu: rekomenduojame kreiptis pas psichiatrą diagnozės nustatymui ar patikslinimui, lankyti anoniminių alkoholikų savipagalbos grupes, ambulatorinę arba stacionarinę gydymosi programą, kur padėtų susitvarkyti su esama priklausomybe psichotropinei medžiagai,“ – sakė V. Mintaučkienė.
Mobiliosios komandos specialistė V. Mintaučkienė priminė, kad pernai vasarą startavo Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka, kuria siekiama pagerinti reagavimą į vaikų nepriežiūros ar smurto prieš juos atvejus bei darbą su šeima, joje kilus sunkumams. Su vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka atsirado nemažai naujovių, siekiant didinti vaikų saugumą ir pagalbą šeimai. Viena jų – mobiliosios komandos, kurios 14 kalendorinių dienų dirba su tėvais, kurių vaikai dėl nesaugios jiems aplinkos buvo paimti iš šeimos. Jų Lietuvoje veikia 12, o komandas sudaro trys specialistai: psichologas, socialinis darbuotojas, priklausomybės ligų specialistas. Dažniausios vaikų paėmimo iš jiems nesaugios aplinkos priežastys: priklausomybė alkoholiui, psichinės sveikatos problemos, socialinių, buitinių, ekonominių bei tėvystės įgūdžių stoka.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija
