Balandžio 13-ąją Vilniaus rajono savivaldybės atstovai pasveikino dar vieną garbią jubiliatę – šiuo metu Savičiūnuose su sūnumi gyvenančią šimtametę Veroniką Gulbinovič. Šios nuostabios ir ypatingos sukakties proga jubiliatę pasveikino Vilniaus rajono savivaldybės merė Marija Rekst, Socialinės rūpybos skyriaus vedėja Irena Ingelevič ir Buivydžių seniūnijos specialistai: Marjan Narunec, Valentina Makevič ir Miralda Čepienė.
Vilniaus rajono merė nuoširdžiai pasveikino jubiliatę:„Džiaugiuosi man suteikta garbe pasveikinti Jus tokios nuostabios sukakties proga. Ačiū Jums už tai, kad esate čia su mumis, už tai, kad per savo gyvenimą užauginote nuostabius vaikus ir sukūrėte gražią šeimą, už Jūsų rūpestį artimaisiais. Šio jubiliejaus proga norisi palinkėti dar daugiau ilgų ir laimingų gyvenimo metų, Dievo malonės, o svarbiausia – sveikatos“.
Lygiai prieš šimtą metų, 1922 m. balandžio 13-ąją Vilniaus rajono Pozaliesės kaime gimė Veronika Gulbinovič. Pasaulį ji išvydo tapusi šeštu Teklės ir Ignaco Balul vaiku. Baigusi pradinę mokyklą Bitinų kaime, kartu su sesėmis mokėsi namų ruošos darbų.
Jau anksti gyvenime, padedanti mamai šeimininkauti, Veronika pajuto aistrą siuvimui, o laikui bėgant savo gamybos darbais aprūpino ne tik šeimos narius, bet ir kaimynus. Nuolat tobulino savo gabumus šioje srityje, išmoko iš avies vilnos velti tuo metu madingus kojų apavus, vadinamus „zakopianki“.
1958 m. susituokė su Marianu Gulbinovič iš Šventininkų kaimo. Kadangi Veronikos vyras dirbo geležinkelių srityje, šeima įsikūrė namelyje prie geležinkelio bėgių, Rėvos kaime (senasis kaimo pavadinimas Baran-Rapa). Naujuose namuose Veronika rūpinosi ūkiu, prižiūrėjo gyvulius, tvarkė buitį bei augino du sūnus, 1960 m. gimusį Pavelą bei 1962 m. gimusį Henriką.
1979 m., mirus vyrui Marianui, visi darbai krito Veronikai ant pečių. Nieko nelaukdama, be sunkumų įsidarbino tuo metu prestižinėje siuvykloje „Rožė“, įsikūrusioje Vilniaus miesto Gedimino prospekte. Nors darbas, bei ilgas kelias iki jo, Veroniką tikrai sekino – grįžusi namo vėl sėsdavo prie siuvimo mašinėlės, šį kartą meistraudama artimiesiems.
Veronika džiaugiasi sulaukusi keturių anūkų ir dviejų proanūkių, o nepaisant garbingo amžiaus, vis dar puikiai orientuojasi kasdienybėje. Pokalbiuose su artimaisiais iki šiol pateikia tikslias datas ir pasakoja detalius atsiminimus. Gerai prisimena ir karo bei pokario metus, represijos laikus, kai du broliai buvo išsiųsti darbams į Vokietiją, o trečias – ištremtas į Sibirą.
Nepaisant gyvenimo sunkumų ir garbingo jubiliejaus, Veronika išlieka pozityvi ir su puikiu humoro jausmu. Domisi aktualijomis skaitydama spaudą, dieną praskaidriną žiūrėdama filmus ar susiskambindama su vienintele likusia sese Tekle.
Dar kartą sveikiname Veroniką ir linkime didžiausios sveikatos!
Šaltinis vrsa.lt
