Gruodžio 12 d. vakarą atgimė vienas gražiausių Vilniaus baroko palikimų – Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos Valavičių (Karališkoji) koplyčia. Tai paskutinė vartus tikintiesiems ir šventovės svečiams atverianti Vilniaus arkikatedros koplyčia, restauruota pačių tikinčiųjų lėšomis.
„Maždaug prieš metus Katedros kunigai nusprendė, kad reikėtų pasirūpinti šios paskutinės neatvertos Vilniaus arkikatedros koplyčios atnaujinimu ir atvėrimu Katedros lankytojams. Žinią džiugiai sutiko tiek bendruomenės nariai (jų lėšomis ir buvo sutvarkyta ši koplyčia), tiek Vilniaus miesto gidai, laukdami, kada šį baroko perlą bus galima lankyti ir čia melstis“, – pasakoja Vilniaus arkikatedros vikaras, koplyčios atnaujinimo globėjas kun. Mozė Mitkevičius.
Arkikatedros Valavičių koplyčia yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis bei istorinis paveldas. Kadaise čia ilsėjosi ne vieno karališkosios giminės atstovo palaikai. 1473 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu koplyčia buvo statyta kaip karališkosios šeimos kapavietė, todėl iš pradžių vadinta Karališkąja.
Šioje koplyčioje buvo saugomi Lietuvos valdovų palaikai, čia ilsėjosi Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Jos kriptoje buvo palaidotas ir karalaitis Kazimieras. Vėliau, jį pradėjus gerbti kaip šventąjį, Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza nusprendė šventojo palaikus perkelti į didesnę koplyčią, kuri priklausė Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui ir jo giminei, o Valavičiams duoti Karališkąją koplyčią.
„1636 m. iškilmingai perkėlus šv. Kazimiero palaikus į jam suprojektuotą ir dedikuotą koplyčią, Karališkoji koplyčia gavo naują pavadinimą. 1783 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu Katedra buvo rekonstruota pagal architekto Lauryno Gucevičiaus (Masiulio) projektą. Šventovės išorė ir vidus įgijo brandaus klasicizmo bruožų, tačiau šios dvi koplyčios liko nepaliestos ir jau vien tuo unikalios.
Valavičių (Karališkojoje) koplyčioje yra išlikęs nuostabus barokinis altorius, kupolą puošiantys lipdiniai, freskos. Altoriuje – XVII a. nežinomo autoriaus nuostabaus grožio, malonėmis garsėjantis Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Koplyčios kairėje pusėje – paminklinė lenta su vyskupo Eustachijaus Valavičiaus biustu, o koplyčios kairėje – Juozapo Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Jonas Nepomukas priešais Vaclovą IV“, – apie tai, kuo ypatinga Valavičių koplyčia, pasakoja kun. M. Mitkevičius.
Koplyčia atveria galimybę tapti geresniems
Kaip teigia koplyčios restauravimo globėjas kun. M. Mitkevičius, Valavičių koplyčios grožis ir kultūrinis palikimas gali pasitarnauti ir žmonių tikėjimui, todėl ši vieta tikintiesiems yra ne mažiau reikšminga nei žmonėms, besidomintiems religiniu, kultūriniu ar meniniu paveldu:
„Atveriame šią koplyčią ne tik norėdami parodyti jos išorinį grožį, bet ir trokšdami joje melstis. Juk ji ir atsirado pirmiausia kaip maldos vieta. Atverdami koplyčią, mes atveriame ne tik erdvę, bet ir galimybę žmogui tapti geresniam. Kiekvieno širdyje galima atverti kažką, kas vestų į pokalbį, į dialogą, į grožį, kas tiesiog padėtų mums tapti labiau žmonėmis. Tikiu, kad ši koplyčia savo grožiu pakylės jos lankytojus, tiesiogiai ar slėpiningai prisidėdama prie žmogaus meilės Dievui, kitam žmogui, Bažnyčiai, Vilniaus miestui, Lietuvai. Ši vieta teskleidžia šviesą ir viltį, lai kiekvienas joje atras savo paties kilnią, karališką širdį.“
Anot Vilniaus arkikatedros vikaro, prie koplyčios parengimo ir restauravimo darbų prisidėjo nemažas būrys žmonių – jiems talkinant ir su jais tariantis buvo priimami sprendimai ir ieškoma būdų juos įgyvendinti:
„Reikėjo galvoti apie apšvietimą, altoriaus ir grindų sutvarkymą. Esu labai dėkingas Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio Paveldo muziejaus direktorei Ritai Pauliukevičiūtei, to paties muziejaus vyriausiajai restauratorei Indrajai Kubilytei-Bogan, Vilniaus arkivyskupijos dailininkui-ekspertui Vytautui Tracevičiui, arkikatedros zakristijonui Antanui Kavoliukui už koplyčios apšvietimo darbus, bendruomenės nariams už talką valant koplyčią, o ypač už aukas, kuriomis ir buvo galima atlikti tuos minimalius darbus.
Vilniaus arkivyskupijos meno komisija ieškojo sprendimų, kaip atstatyti altorių, kruopščiai rinko medžiagas. Neapsieita ir be įvairių konsultacijų, esu labai dėkingas Lietuvos ambasadorei prie Šv. Sosto Sigitai Maslauskaitei-Mažylienei už vertingus patarimus. Galiausiai ir visiems Arkikatedros kunigams, kurie darbavosi ant pastolių arba po jais. Žinoma, norėjosi koplyčią atverti kuo greičiau, bet tokie darbai greitai nevyksta. Tad užtrukome metus, bet, ačiū Dievui, pavyko.“
