Šį savaitgalį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kartu su Valstybiniu Jaunimo teatru pakvies į premjerą „Chroma“. Spektaklį apie vienatvę, tylą ir ryšio ilgesį kuria Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas. Įkvėpta Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, „Chroma“ kviečia pabūti – ne skubėti, ne ieškoti atsakymų, o išbūti akimirką, kurioje daug tylos, bet dar daugiau jausmo. Artėjant premjerai – pokalbis su vienu iš spektaklio kūrėjų, režisieriumi Naubertu Jasinsku.
Kada tau paskutinį kartą teatre pasidarė tikrai nepatogu – ne iš nuobodulio, o iš pažinimo?
Man nepatogu tada, kai spektaklis stipriai paveikia – sukelia emociją, pažadina neteisybės jausmą. Tas nepatogumas man yra emocinė pramoga. Dažnai susitapatinu su veikėju, kuris patiria pasaulio neteisybę, ir tai stipriai paliečia. Pavyzdžiui, Krystiano Lupos spektakliai – jų vaizdiniai ir tekstai labai tiksliai įvardina aplinkos destrukciją per kūną ir sielą, todėl jie sukausto, sutrikdo, bet kartu ir traukia. Kita pusė, kai nepatogumas kyla iš destruktyvių vaizdinių be refleksijos, pavyzdžiui, patriarchalinio moters vaizdavimo. Kai moterys tik rėkia ar yra tampomos vyrų po sceną, tai ne tik išprovokuoja, bet ir kelia klausimą, kokią žinutę siunčiame ir kodėl nekvestionuojame tokio modelio? Abi reakcijos – tiek žavėjimasis, tiek pasipiktinimas – veikia, bet skirtingai. Viskas priklauso nuo intencijos.
„Chromoje“ kalbate apie senėjimą, vienatvę, kūnišką troškimą. Tai temos, kuriomis retai patogu kalbėti. Kodėl visgi pasirinkai jas kelti? Ar tam reikėjo tam tikro vidinio perdegimo, ar priešingai – susitaikymo?
Veikiau susitaikymo. Vienatvė man atrodo kaip kasdienybės fonas – universalus jausmas, kurio išvengti neįmanoma. Kuriu teatrą, nes tai būdas pamiršti vienatvę, būti tarp žmonių, užmegzti kontaktą, net jei tik labai trumpam. Pagrindinis „Chromos“ veikėjas taip pat bėga nuo vienatvės – jis nori ryšio, bet pasirenka atsiskyrimą, nes bijo skausmo, kuris gali kilti ryšiui nutrūkus. Tačiau kartu jis praranda galimybę apskritai tą ryšį turėti. Vienatvė yra sudėtinga – žmonės yra ir jos atsakas, ir jos priežastis. Gyventi vienam atrodo patrauklu, bet ir tai turi savo kainą. Kalbėti apie tai būtina, ypač šiandien, karo ir nemeilės fone, kai nuovargis ir liūdesys tampa bendru emociniu lauku.
Dariaus Gumausko personažas spektaklyje sako: „Mane apėmęs keistas jausmas, tarsi viskas perpinta kažkokiais paslaptingais ryšiais. Tarsi mano asmeninė kančia susijusi su pasaulio likimu. Jei įstengsiu įspėti savo kančių paslaptį, geriau suprasiu pasaulį. Ir atvirkščiai, jei įstengsiu suprasti jo egzistavimo dėsnius, galėsiu atsikratyti ilgesio, kuris mane graužia.“ Klausimas, ką mes pasirenkame suprasti pirmiausia – save ar pasaulį, nes šie dalykai susiję labai glaudžiai. Todėl nekalbėti apie tai, kur esame šiame nuovargyje, šiame karo fone, kuris iš esmės yra nemeilės išraiška, man atrodo naivu. Emocinis ir kultūrinis fonas veikia mus visus ir jo ignoruoti neįmanoma. Svarbiausia – nepabėgti nuo sudėtingų temų.
„Chromoje“ atspindimas queer balsų nutildymas. Ar spektaklyje vienišumas išryškinamas kaip queer bendruomenei būdinga patirtis?
Man atrodo, kad tas vienišumo lygmuo queer ir LGBT žmonių patirtyje yra labai daugiasluoksnis ir sunkiai pamatuojamas, bet spektaklyje mes apie tai nekalbame tiesiogiai. Personažas neteigia: „Esu gėjus, todėl išvažiavau į kaimą“. Bet daug pasako jo pasirinkimas gyventi vienumoje, jo ryšio su pasauliu paieškos, jo vienatvė. Tai, kad jis homoseksualus, yra viena iš prizmės pusių, bet ne esminė. Pagrindinė tema – tai bandymas susitaikyti su savo vienatve, išgyventi mirties baimę, atrasti ramybę. Visa kita – queer patirtys, santykiai, atskirtis – yra svarbios, bet satelitinės temos. Jos padeda pagrindinei minčiai švytėti dar ryškiau.
„Chromoje“ nėra tradicinio pasakojimo – veiksmas fragmentiškas, bet emocinis krūvis labai aiškus. Kodėl atsisakėte naratyvo? Ar bijojote, kad per daug įvykių gali užgožti esmę?
Scenoje vyksta vienos paros išgyvenimas – vieno labai intensyvaus laikotarpio nuotrupa. Pasirinkome nepasakoti daug įvykių, o susitelkti į vieną konkretų smurto aktą ir tai, kaip jis išlaisvina veikėjo vidinį monologą, savirefleksiją. Jei būtume norėję apimti daug įvykių, spektaklis būtų tapęs šešių valandų pasakojimu. Bet norėjosi ne kiekybės, o tankumo – kad vienas veiksmas galėtų turėti daug sluoksnių ir būti skaitomas įvairiai. Pavyzdžiui, rankos mostas – ar tai yra gynyba, ar – nacistinis gestas? Ką tai pasako apie mūsų interpretaciją, apie veikėjo vidų? Norėjosi, kad spektaklis leistų įsigilinti į liūdesį, vienatvę, lytį, baimę, sapną, bet ne per įvykių virtinę, o per vieno įvykio rezonansą. Man atrodo, kad taip galima pasiekti daugiau – ne efektu, o tylia, aiškia mintimi. Veikėjai turi turėti erdvės sustoti, kad ta mintis scenoje išsigrynintų.
Kaip gimsta raiški mintis scenoje? Kiek svarbus žodis, o kiek – ritmas, tyla, erdvė, kūnas?
Man atrodo, kad pagrindinės priemonės, kuriomis siekiame minties raiškos, yra tyla ir žodis. Ne tiek pasakojimas, kiek aplinkybės – būsena, kurioje mintis gali nuskambėti. Sudėtinga mintis negali tiesiog būti pasakyta – jai reikia erdvės, užgarsio, konteksto, tylos.
Man labai svarbus tas „tylos mikrosekundės“ momentas – kaip prieš sudūžtant stiklui viskas trumpam nutyla. Ir tik tada – dūžis. Tokios būsenos ieškome scenoje: kaip sukurti tą įtampos akimirką, kurioje mintis būtų ne pasakyta, o patirta. Tai – apie ritmą, kūnų buvimą, statiškumą, susilaikymą. „Chroma“ bus lėtas spektaklis. Nedinamiškas. Ne todėl, kad trūktų įvykių, bet todėl, kad kiekvienas įvykis turi išlaukti savo laiką, savo tylą. Tik tada jis gali įvykti tikrai.
Tyla teatre gali būti nepaprastai paveiki.
Bet viskas priklauso nuo to, ar žiūrovui leidžiama įeiti į tą būseną kartu su veikėjais. Pavyzdžiui, Bergmane (spektaklis „Neištikimoji“, Vilniaus Mažasis teatras – aut.past.), veikėjai tris minutes klausosi Bacho. Jei mes nepadarome „mindseto“ ir žiūrovas tam nepasiruošęs, tos trys minutės gali virsti jo asmeniniu pragaru. Bet jeigu pavyksta, jei žiūrovas leidžiasi būti toje būsenoje kartu, tada ta muzikos akimirka tampa aukso vertės – nes nieko geriau nepasakysi. Man atrodo, visa esmė yra atvesti žiūrovą iki tokios tylos. Ne tik estetiškai, bet ir kūniškai, situaciškai, būvio prasme. Kaip padaryti, kad tai nebūtų tik scena, o bendras kvėpavimas?
Pavadinimas „Chroma“ turi stiprų kultūrinį ir vizualinį krūvį. Spektaklį įkvėpė Vilniaus vaivorykštės perėja ir jos spalvų slopinimas – uždažymas pilkai, o vėliau jos išniekinimas svastikomis. Kaip tau šie įvykiai rezonuoja su Dereko Jarmano „Chroma“, kuriame spalva tampa šviesos, pojūčio, net netekties forma?
Pats žodis „chroma“ iš senosios graikų kalbos reiškia grynąją spalvą. Ne paletę, ne atspalvį, bet pačią spalvos esmę. Ir tai man labai artima – tai apie grynumą. Apie buvimą nuogu, atviru, be filtro. Apie minties išlaisvinimą.
Jarmanas rašė „Chromą“ tuo metu, kai jau nebematė, kai spalvos jo pasaulyje nyko. Ir jis bandė apie jas kalbėti, jas prisiminti, jas įsivaizduoti. Kai spalvų nebelieka – atsiranda „chroma“. Grynasis jų buvimas – be formos, be kontūro. Tai man labai stipru. Visi tie įvykiai, kuriuos paminėjai – perėjos uždažymas pilkai, svastikų ženklai – tai labai tiesioginiai bandymai užtildyti spalvą, sumažinti jos gyvybę. Ir tai rezonuoja su spektaklio tema – kaip išlaikyti savo spalvą, kai pasaulis ją trina, ar kai ji pati pradeda blukti.
Pavadinimas „Chroma“ man ir gražiai skamba – jis tarsi burtažodis. Turi ir monochromatinį aspektą, kuris žymi tam tikrą emocinį foną – ne visada spalvingą, kartais labai vienatonį, melancholišką. Bet tuo pačiu tai žodis, kuris leidžia kalbėti apie spalvą kaip apie būvį. Vizualiai tai irgi bus labai svarbu – šviesos grynumas, tonai, spalvos. Paskutinė scena gal net bus paskendusi mėlynoje – nežinau dar tiksliai, bet noriu, kad apie spalvą būtų kalbama ne tik žodžiais, bet ir pojūčiu. Kad ji jaustųsi.
Kur šis spektaklis įsirašo tavo kūrybos žemėlapyje – kaip lūžis, tęsinys ar naujo kelio pradžia?
Tam tikra prasme tai – „Edžio pabaigos“ tęsinys. Nors tai visiškai kitas kūrinys, kiti veikėjai, kita forma, bet minties prasme – mes tarsi keliaujame toliau su tuo pačiu rašytoju. „Edžio pabaigoje“ Eduardo Louis personažas pasako: „Aš daugiau nerašysiu, kol neatrasiu kažko tikro.“ „Chromoje“ rašytojas lyg pereina į kitą būvį – nebemato prasmės žodyje, todėl ima filmuoti, stebėti, ieškoti atsakymų per vaizdą.
Tai nėra sąmoningai suplanuotas tęsinys, bet kažkuriuo metu supratome, kad tai tarsi natūralus minčių judėjimas. Dirbame su panašia komanda – su Maksymu, su Sigita Šimkūnaite, spektaklis pristatomas Valstybiniame Jaunimo teatre. Tai leidžia žiūrėti į abu darbus kaip į vieną dialogą skirtingomis priemonėmis.
Man pačiam tai labai skirtingas darbo procesas. Tarkim, dirbdami su Bolaño medžiaga (spektaklis „Sugrįžimas“, Klaipėdos dramos teatras – aut. past.), turėjome griežtą struktūrą – tekstą, dramaturginę logiką, beveik instrukciją. O čia mes kuriame vietoje – kuriame situacijas, išbandome, atmetame, kuriame naujas. Čia daugiau procesas nei vykdymas. Kai nėra literatūrinio teksto ar dramaturginės konstrukcijos, pats tampi tuo stuburu. Ir tai kelia ne baimę, bet nerimą. Ar sugebėsi iš šios dienos medžiagos sukurti kažką, kas turės svorį?
Kiek tau svarbus bendrumas su spektaklio bendraautoriumi Maksymu Teteruku? Ar jums būtina būti vienodai jautriems, ar stiprybė gimsta iš skirtumų?
Tai gana kompleksiškas santykis. Man atrodo, kad mūsų jautrumas – panašus, bet jo išraiška labai skirtinga. Ir būtent tai man labai patinka. Mes bandome šį skirtumą paversti stiprybe. Maksymas daug mąsto per žodį – jam svarbu konstruoti struktūras, formuluotes. Aš irgi daug galvoju apie žodį, bet mano kelias į mintį eina per būseną. Ieškau konkrečios emocinės vibracijos, kuri apjungia ir intelektą, ir emociją, ir žodžio prasmę. Galima sakyti, kad mes kalbame apie tą patį, bet iš skirtingų pusių. Kartais pasiklystame prasmėse – ir kalbos barjeras tam turi įtakos, nes nebendraujame savo gimtosiomis kalbomis. Bet man atrodo, kad tai mus veikiau jungia nei skiria. Skirtingos prieigos į tą patį jautrumą – tai didžiulis pliusas. Ir kartu didelė kūrybinė vertė.
Viename interviu su Maksymu minėjote, kad norisi, jog spektaklis baigtųsi viltingai. Kaip šitą viltį išbalansavot su visa tamsa, kuri jame prieš tai – ar tikrai įmanoma išeiti iš tunelio, ar tik suvaidinti išeitį?
Spektaklio finalinėje scenoje veikėjas bando susitaikyti su fantomine, pačio susikurta mirties galimybe. Ir mes bandome sukonstruoti šią akimirką taip, kad joje veikėjas atrastų ramybę. Labai nedaug žmonių turi sveiką santykį su mirties baime – aš irgi nesu vienas jų. Man viltinga atrodo ne išsigelbėjimo iliuzija, o pati galimybė užmegzti dialogą su šita baime. Norėčiau, kad šita scena suteiktų bent galimybę tam susitaikymo jausmui. Kad net jei tik akimirkai, bet nurimtume.
Rasa Kregždaitė
