Audris Narbutas
Vilniaus regionas yra augantis ir tai vienareikšmiškai atsispindi jo architektūriniuose sprendimuose, tačiau ar tikrai išnaudojame visas galimybes, kuriomis gali pasinaudoti Vilniaus kraštas. Ką galėtume daryti geriau ir ką praleidžiame pro akis? Apie tai kalbamės su urbanistu Donatu Počešiūnu.
Donatai, kadaise studijavote Vilniaus dailės akademijoje, o vėliau sukaupėte nemažą tarptautinę patirtį, įgijote žinių kaip urbanistinius sprendimus panaudoti ekonominei ir kultūrinei plėtrai. Galbūt galėtumėte papasakoti apie jau įgyvendintą projektą užsienyje, kurio patirtį ir laimėjimus būtų galima panaudoti plėtojant Vilniaus kraštą? Ypač Vilniaus rajoną, kurio potencialo Lietuva vis dar skaudžiai neišnaudoja?
Kiekviena patirtis savaip unikali pagal kultūros bei ekonomikos tapatybę, pavyzdžiui, Gallaudeto Universitete, Vašingtone, buvau įtrauktas į komandą, kurios nariai buvo baigę garsias aukštąsias mokyklas, tokias kaip Harvardo, Kolumbijos, Kalifornijos universitetai ir kt. Įgyvendinome projektą, kuris padėtų Gallaudeto universitetui išsiveržti iš saviizoliacijos, tapti komunikabiliu, atviru, šiuolaikišku ir inovatyviu. Vadovavomės Silicio slėnio siūlomomis strategijomis ir atsižvelgėme į bendrąją Vašingtono vystymo strategiją. Pagal pastarąją Gallaudetas turėjo plėstis Nomo regione, vienoje labiausiai klestinčių Vašingtono sričių. Svarbu žinoti, kad Vašingtonas siekia tapti vienu ekologiškiausių Amerikos miestų, tad šis veiksnys buvo mūsų išeities taškas. Atlikdamas stažuotę, dirbau dirbtuvėse, dalyvavau paskaitose ir grupiniuose darbuose, įsitraukiau į tokių verslių kompanijų, kaip Noma, Sustainable DC, We Work, 1776 ir kt., komandas. Mano užduotis buvo lyginti Kolumbijos, Arizonos, Grigaliaus universitetų pasiekimus tam tikrose architektūros srityse, pasinaudoti privalumais.
Vilnius visada pateikiamas kaip vienalytis miestas, bet jis niekada toks nebuvo ir galbūt ateity bus, jei bus vystoma aiški miesto vizija su galimybėmis bei mišriomis kultūromis.
Vilnius visada pateikiamas kaip vienalytis miestas, bet jis niekada toks nebuvo ir galbūt ateity bus, jei bus vystoma aiški miesto vizija su galimybėmis bei mišriomis kultūromis. Kai miestą imi analizuoti kultūriškai, istoriškai arba pagal kitas kalbas, pamatai didelius plyšius: gyvena daug tautinių mažumų: lenkai, rusai, baltarusai ir kt. Skirtingos socialinės grupės turi gyventi šaliai vienas kito, toleruoti vienas kitą. Gyventojai turi turėti galimybę suburti bendraminčių ratą, bet ir tuo pat metu neturi prarasti ryšio su kitomis socialinėmis grupėmis iš kurių galėtų gauti skirtingos patirties.
Vilnius nuo seno buvo žinomas kaip daugiatautis ir tolerantiškas miestas, tokių miestų yra ir daugiau, pavyzdžiui, Belgijos miestas Briuselis, kur kalbama ir angliškai, ir prancūziškai, Ukrainos miestai Lvovas ir Odesa, kurie taip pat žinomi dėl savo daugiakalbystės, ar galiausiai Jeruzalė, kur gyvena labai daug kultūrinių grupių. Tą Vilnius turi pasiekti bendraudamas su socialinėmis grupėmis, suformuluoti istorinę ir ekonominę miesto tapatybę, kad išsiskirtų iš kitų miestų galimybėmis ir savita tolerancija.
Kaip manote, kas nulemia, kad ekonominis ir kultūrinis Lietuvos regionų gyvenimas yra toks skirtingas? Kurie regionai, Jūsų nuomone, turi perspektyvą, o kurie ne?
Mano manymu, keičiantis klimatui, prasidėjus ekologinei krizei gera architektūra išsiskirs nebe universalumu, o priešingai – unikalumu. Tai yra tvarioji architektūra, kuri remiasi vietos kultūra ir oru. Atsiradus greitoms ir mobilioms susisiekimo priemonėms, galimas grįžimas į kaimus.
Kaimai, išsiskirdami savitais požymiais, priklausančiais nuo supančios aplinkos ir socialinio konteksto, gali tapti geru pavydžiu miestams.
Kaimai, išsiskirdami savitais požymiais, priklausančiais nuo supančios aplinkos ir socialinio konteksto, gali tapti geru pavydžiu miestams. Gali tapti vieta, kur žmonėms būtų gera gyventi, dirbti, patogu lankytis kavinėse, klubuose, pramogauti ir bendrauti. Visa tai turėtų būti sutalpinta gana lokalioje erdvėje, kad nestigtų komforto. Gali būti vystomas kaimiškas-miestiškas gyvenimo modelis, kuriam sąlygas kuria greitas susisiekimas, inovacijos, artimas bendruomenės narių ryšys.
Žmonijai pasukus šiuo keliu, gali sulėtėti gyventojų populiacijos augimas miestuose, bet būtų tobuliau suderinta modernizmo ir tradicijos sąveika. Lietuvai netaikau išimties, bet matau šiame kontekste ir jos unikalumą, ypač dėl išsaugotų kultūrinių tradicijų, istorinio savitumo, geopolitinės padėties.
Pakalbėkime apie architektūros prasmę šiandien. Žiūrint iš istorijos perspektyvos, architektūra nuolat buvo gimininga mąstymo mokykloms ir tuo metu populiarioms idėjoms. Pavyzdžiui, Renesanso epochoje iškilo noras atkurti antikinį mąstymą ir idėjas, o tai savaime labai stipriai paveikė ir to meto architektūrą. Tas pats nutiko ir su Baroku, kuris mums padovanojo garsiąją Vilniaus baroko mokyklą su Johanu Christapphu Glaubitzu (1700- 1767 m.) bei Vilniaus bazilijonų vartais. Kokia filosofinė mokykla įkvepia šiandienos architektus Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje?
Šiuo klausimu nelabai žinau. Kiek man žinoma, kiekviena aukštoji mokykla turi savo mokymo metodiką: realistinę ar meninę/fantastinę. Pvz., Bremeno Universitete studijavau pagal realistinę mokymo metodiką – daugiausiai dėmesio skyriau pastatų ekologijai bei projektavimui, o Londone labiau meninis – ugdo kritišką bei filosofinį požiūrį į miestus bei pastatus.
Ar vis dar turime kūrinių, kurie galėtų būti pavyzdys Europai, kad esame kultūringa valstybė, o ne trečiarūšis postsovietinis kraštas?
Jau 25 metai Vilnius atrodo skurdžiai: daugelis rajonų apleisti. Pavieniai daugiabučių renovacijos atvejai nieko gero nežada – labiau stiprina uždarumą. Reikia atrasti, kad žmonės pereitų iš uždarumo į atvirumą ir kūrybiškumą. Turi būti sukurta aiški „WELCOME TO VILNIUS“ vizija, kad atvyktų daugiau įdomių žmonių iš skirtingų kultūrų, kad pagyvintų Vilnių su geromis sąlygomis ir galimybėmis.
Įsivaizduokime, kad turite galimybę pakeisti vieną jau įvykdytą architektūrinį sprendimą ir pasiūlyti kažką tokio, kas galėtų sustiprinti Vilniaus regioną ir visą šalį. Tarkime, kad užtektų Jūsų noro, jog sprendimas įsigalėtų. Koks tai būtų pasiūlymas?
Galiu pasakyti apie projektus, kuriuos darome, t.y. daugiabučių renovacijas pagal keliamus reikalavimus. Dabartinė pavienių daugiabučių renovacija negarantuoja visuomenės aktyvumo ir veiklos – tęsiasi sovietinės moralinės aplinkos ir gyvenimo būdas.
Įspėju, kad plataus masto masinė gyvenamųjų namų renovacija pagal tipizuotus modelius be gyventojų, jų bendruomenių ir savivaldybių dalyvavimo gali turėti itin negatyvių socialinių, ekonominių ir kultūrinių (architektūrinių) padarinių ir nebus tinkama gyventi.
Įspėju, kad plataus masto masinė gyvenamųjų namų renovacija pagal tipizuotus modelius be gyventojų, jų bendruomenių ir savivaldybių dalyvavimo gali turėti itin negatyvių socialinių, ekonominių ir kultūrinių (architektūrinių) padarinių ir nebus tinkama gyventi. Renovaciją reikia susieti su miestų rajonų ir kvartalų atnaujinimo vizijomis, kur pagrindinė iniciatyva tektų savivaldybėms. Sovietmečiu statytus daugiabučių rajonus jau paliko dabartinė kurianti karta – 30-40 mečiai: jiems nebuvo patogu pereinami kiemai, nuolatos užkištos automobilių stovėjimo aikštelės, nesaugios vaikų žaidimo aikštelės, neprižiūrima aplinka. Ir tai sukelia dabartines Vilniaus suburbanizacijos problemas: didžiąją dalį socialinių bei erdvinių miesto problemų galima išspręsti tiesiog racionalai taikant užstatymą, užpildant nenaudojamus plotus konkrečiai vietai parinktomis funkcijomis. Tai gali daryti įtaką mažesniam transporto poreikiui – pvz., plačios, pralaidžios gatvės būtų nebereikalingos, jei gyventojas jam dažniausiai reikalingas miesto vietas gali pasiekti pėsčiomis (tokias kaip darbas, parduotuvė, mokykla ar kt.). Sėkmingos viešųjų erdvių projektavimo rodiklis yra „gyvosios erdvės“. Gerai suprojektuota gatvė, skveras, parkas bus visada patrauklūs žmonėms, taigi yra pripildyti gyventojų šurmulio 24h per parą. Gyvenamieji namai, visuomeniniai pastatai, teatrai, pirmuose gyvenamųjų namų aukštuose įsikūrę smulkūs verslai ir t.t. Derinant visa tai tarpusavyje gaunamas geriausias receptas, stimuliuojantis erdvių gyvybingumą, kada žmonės zuja iš vienos erdvės į kitą.
Vakarų ir skandinavijos valstybės, turėdamos didesnę miestų vystymo patirtį, randa būdus ir teisinius mechanizmus išpirkti privatų būstą, konsoliduoti viešas ir privačias lėšas. Jie elgiasi atsakingai ateities kartų atžvilgiu bei profesionaliai ir kūrybiškai panaudoja pagal ES fondų paramą skiriamas ir savo valstybės lėšas.
Pakalbėkime apie architektūrinius sprendimus ir kaip jie Lietuvoje yra pritaikyti neįgaliesiems. Mažne visuotinai sutinkama, kad Lietuvoje nėra sudarytos geros sąlygos neįgaliesiems. Ką apie tai manote? Kaip galėtume padaryti greitą pažangą? Tam būtini dideli finansiniai resursai ar tai labiau solidarumo ir motyvacijos klausimas?
Taigi apibendrintai ir trumpai: turim keisti mąstymą akademijoje, praktikoje ir politikoje, kad pereitume iš izoliacijos į inovaciją – tai bendruomeninė – kūrybinė įvairovė. Juk miestai prasidėjo nuo dalijimosi ir ryšių: visų pirma atsirado aikštė, kurioje visi galėtų prekiauti, dalyvauti, kurti ir išreikšti save. Miestų aikštės, bulvarai ir kt. – tarsi kiaušinio formos branduolys, turintis pilną bendruomeninę – demokratinę erdvę. Dabar yra toks supuvęs ir suburbuliavęs kiaušinis, kuriame viskas paliekama pagal įtaką ir svarbą visuomenėje. Ir nebėra vietos visiems – gana trumpas pamąstymas apie miestų raidą, kai vyksta nesutarimai tarp grupių (turiu galvoje Lietuvą). Žmonių protas nuteka į tuos miestus, kuriuose klesti kūrybinė ir idėjų įvairovė, kurių vertė ir paklausa auga: socialinis verslas ir inovacijos, ekologija, universalus dizainas, bioinžinierija ir kt. Manau, verta keisti žodį „Neįgalieji” ir „Ne“įgaliųjų diena gali būti Integracijos ir kūrybos diena; Socialinės ir „ne“galės fakultetas – Socialinės inovacijų ir integracijos fakultetas.
Nesakau, kad vien architektūra yra lemiantis veiksnys, viskas turi būti vystoma lygiagrečiai. Atsižvelgiant į esamas tvarkas Lietuvoje, reikalinga daug kantrybės ir ilgas procesas įgyvendyti šiuos projektus bendraujant su įvairių sričių specialistais ir visuomene.
Galiausiai norėčiau paskutinį klausimą užduotį apie Jūsų sėkmę ir kurtumą. Būdamas kurčias, sugebėjote pasiekti labai daug. Ką patartumėte mūsų skaitytojams, kurie turi tą pačią ar panašių problemų?
Esu kompromiso siekantis žmogus: pasaulis, kuriame kiekvienas gali realizuoti savo potencialą bei kurti vertę visuomenei. Nereiškia, kad visąlaik buvo gerai: buvo pakilimų ir nukritimų, kurie padėjo būti tvirtesniam ateity. Ačiū už klausimus.
Dėkojame už pokalbį.
