Bendravardžiai gargždiškiai – Mantas Adomavičius ir Mantas Šliogeris – skirtingu laiku mokėsi Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre, įgijo skirtingas specialybes. Tačiau abu sako, kad tai buvo geriausias jų pasirinkimas, lėmęs sėkmingas karjeras, veiklą.
Netyčia tapęs statybininku, džiaugiasi suradęs savo vietą ir savo kelią
Mantas Adomavičius dabar juokdamasis pasakoja istoriją, kaip 2004 m. atsidūrė E. Galvanausko profesinio mokymo centre, kuris jam turėjo lemiamos reikšmės.
Baigęs pagrindinę mokyklą, jis rengėsi būti virėju. Tačiau ten buvo mokoma tik profesijos, o jis buvo nusprendęs įsigyti ir vidurinį išsilavinimą, todėl pasirinko E. Galvanausko profesinio mokymo centrą, tuomet – Statybininkų mokyklą.
„Statyba man nebuvo nepažįstamas dalykas, – pasakoja M. Adomavičius. – Būdamas moksleiviu, padėdavau statybose dirbančiam dėdei. Nutariau, kad tai visai neprastas dalykas. Kita vertus, mokykla šalia namų – nuo Gargždų iki Klaipėdos apie 20 kilometrų.“
Bet grupės jau buvo sukomplektuotos, liko vietų tik stalių ir pastatų restauratorių grupėse. Vėlgi ne visai savo valia nusprendė mokytis pastatų restauravimo. Ir nenusivylė. Kaip pats sako, ši specializacija jam „tiko kuo puikiausiai“.
- „Prielaidas sėkmės istorijoms lemia trys profesinio ugdymo dedamosios: kokybiškas mokymas, aiški mokyklos pozicija ir moksleivių motyvacija“, –sako Klaipėdos E. Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė dr. Dalia MARTIŠAUSKIENĖ.
„Tai buvo plati, apgalvotai parengta mokymo programa. Mokėmės smulkesnių ir stambesnių darbų, nes statyba apima daugelį veiklų, – pasakoja M. Adomavičius. – Ir tai gerai, nes 16–17 metų paauglys nelabai suvokia, kas yra ta statyba. Besimokydami remontavome mokyklos bendrabučius, ir tai prilygo praktikai. Išmokome daugelį smulkių, bet svarbių dalykų. Taip galėjome surasti sau malonią sritį. Gal ir ne kiekvienam toks darbas limpa, nes ir purvinam tenka būti, o man patiko. Iki šiol dirbu statybose.“
Pirmąja M. Adomavičiaus darboviete, kurioje dirba iki šiol, tapo Gargžduose įsikūrusi bendrovė „Hidrostatyba“. Vaikinas karjerą pradėjo darbininku. Tačiau per metus jį pastebėjo meistras – ėmė juo pasitikėti ir skirti atsakingesnius darbus, paskyrė vadovauti brigadai. Kaip sako pats Mantas, kai turi noro, matai ir mokaisi iš kitų, imiesi atsakomybės, stengiesi, tai ir pavyksta.
„Statyboje vienas darbas keičia kitą, vadinasi, reikia įvairios specializacijos, tad mokslas visada teikia naudos“, – neabejodamas tvirtina dabar statybos vadovo padėjėju „Hidrostatyboje“ dirbantis jaunas vyras.
Supratęs, kad statyba yra geras jo pasirinkimas, 2010 m. įstojo į Klaipėdos valstybinę kolegiją ir tapo statybos inžinieriumi. Neakivaizdinės studijos truko ketverius metus, mokslas sekėsi puikiai, nes dirbdamas statyboje buvo susipažinęs su darbų specifika. Dar nebaigęs kolegijos, darbdavio jau buvo kalbinamas pradėti dirbti statybos vadovo padėjėju.
Tiko ir prilipo darbas, kaip sako M. Adomavičius, statyba tapo sritimi, kurioje patinka dirbti, realizuoti save. Jo pasirinkimu džiaugiasi ir žmona psichologė. Mantas savo šeimai – augina tris vaikus – pastatė namą, apie 95 proc. darbų, kaip suskaičiavo, atliko pats.
Verslo ėmėsi vos tik prasidėjus praktikai
Mantas Šliogeris E. Galvanausko profesinio mokymo centrą (įgijo baldžiaus specialybę) baigė 2018 m. Vaikinas sakė visada norėjęs kurti baldus, todėl uostamiestyje esantį centrą pasirinko nedvejodamas. Svarbu buvo ir tai, kad mokytis teks arti namų. Specialybės M. Šliogeris mokėsi tuo pačiu metu siekdamas vidurinio išsilavinimo: nenorėjo likti tik su pagrindiniu. Be to, jis racionaliai nusprendė, kad ir specialybės dalykų per trejus metus išmoks daugiau, negu pasirinkdamas trumpesnes studijas.
„Profesinio mokymo centre įgijau labai daug žinių. Mokymosi kokybę lemia ir mokytojai. Man pasisekė, kad mano mokytoju, o dabar laikau jį draugu, buvo Donatas Lubys, – neslėpdamas šiltų prisiminimų, pasakojo M. Šliogeris. – Kai baigiau mokslus, jaučiausi tvirtai, nes žinojau ir mokėjau tiek, kad pasiryžau dirbti sau.“
Dar besimokydamas specialybės, įsigijo darbui reikalingas stakles. Kuo daugiau mokėsi, tuo daugiau įrenginių, įrankių ir staklių atsirado namų rūsyje. Todėl, kai atėjo laikas atlikti praktiką, nutarė pradėti dirbti savarankiškai. Tuo metu turima baldžiaus įranga namų rūsyje nebetilpo. M. Šliogeris įsikūrė pas Klaipėdos rajone gyvenančią močiutę – įsirengė tikras dirbtuves.
Jau antrus metus, baigęs mokyklą, M. Šliogeris darbuojasi savarankiškai, turi įkūręs individualią įmonę. Kol kas dirbtuvėse triūsia vienas, ir jam tai patinka. Tačiau neatmeta galimybės kada nors turėti partnerį, kolegą.
Savo verslo ėmęsis vaikinas sako, kad sudėtingiausia buvo ne darbas – trūko patirties bendrauti su klientais, kurių dažniausiai randa socialiniuose tinkluose. Jaunas meistras kuria įvairius baldus pagal užsakymus. Sau baldų kol kas nedaro, nes svarbiausia, kaip sako pats, stiprinti verslą, ieškoti klientų.
Jaunas baldžius džiaugiasi įgijęs specialybę, kuri jam patinka, kuri leidžia realizuoti savo sumanymus, turėti savo verslą ir užsidirbti.
Sėkmę lemia gebėjimas jausti rinkos pulsą
„Prielaidas sėkmės istorijoms lemia trys profesinio ugdymo dedamosios: kokybiškas mokymas, aiški mokyklos pozicija ir moksleivių motyvacija“, –sako Klaipėdos E. Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė dr. Dalia MARTIŠAUSKIENĖ. Ji akcentuoja, kad tai yra ne duotybė, o efektyviai veikiančios vadovų komandos ir visos mokyklos bendruomenės sutelkto darbo geriausias liudijimas.
Mokymo paslaugų kokybę Centro vadovė laiko svarbiausia sėkmės istorijų prielaida. Todėl Centre sutelkta kvalifikuota, inovatyvi, iniciatyvių mokytojų komanda – pedagogai išmano savo sritį ir, itin svarbu, geba žinias ir patirtį perteikti jaunimui. Kad mokytojai neatitrūktų nuo rinkos pulso, Centras aktyviai bendradarbiauja su verslu – ir Centro bendruomenė, ir verslo vadovai, įvairaus lygmens įmonių specialistai lankosi vieni pas kitus, dalindamiesi naujausiomis žiniomis. Centro moksleiviai taip pat dažni svečiai verslo įmonėse, taip ne iš kalbų, o realiai susipažindami su veiklos procesais, įranga.
„Visi mokytojai buvo puikūs savo srities specialistai“, – sakė ir portalo Statybunaujienos.lt kalbintas M. Adomavičius.
Kodėl svarbu, kad būtų įdomu?
„Esu įsitikinusi, kad sėkmę lemia ir aiški Centro vizija bei strategija – kad ko nors pasiektume, turime žinoti ir susitarti, ko ir kokiais būdais, priemonėmis siekiame, kokie yra galutiniai tikslai, – sako dr. D. Martišauskienė. – Šiuo atveju daug ką lemia bendras – vadovų komandos ir mokytojų – darbas.“
Mokyklos vadovei svarbu, kad siekiai turėtų realų pagrindą, būtų aiškiai pamatuojami: ar tai būtų naujų technologijų diegimas, mokymo programų kūrimas, inovacijų taikymas, ar ryšių su konkrečios srities verslu mezgimas, priemonių įsigijimas.
Kaip motyvuoti moksleivius? Tai yra didysis ne tik profesinio mokymo, bet ir visos švietimo sistemos klausimas. Tai yra didysis visos švietimo sistemos, o ypač – profesinio mokymo klausimas. Kiekviena mokykla ieško savo sprendimų. Šiame centre moksleivių motyvacijos siekiama per bendrą organizacijos kultūrą, kurią dr. D. Martišauskinė suveda į paveikią sąvoką: įdomu.
„Mokinys ateis ir norės būti mokykloje, jeigu jam bus įdomu. Todėl pasitelkiame mokinių tarybą, kad sukurtume jauniems žmonėms patrauklią atmosferą. Taip atsirado įvairių iniciatyvų. Viena tokių – grupei, kuri greičiausiai surenka 100 dešimtukų, dovanojame dažasvydžio pramogas. Arba geriausiai mokyklą lankanti grupė pakviečiama į boulingo klubą. Centro mokinių taryba, kurios pagrindą sudaro būsimieji statybininkai, itin aktyvi, manau, kad kaip tik todėl paprastai moksleiviai čia jaučiasi esantys šeimininkais“, – dalijasi motyvavimo patirtimi dr. D. Martišauskienė.
Statybunaujienos.lt kalbintas M. Šliogeris taip pat ne be pasididžiavimo kalbėjo apie tai, kad į mokyklą ateidavo su tamsa ir su tamsa išeidavo. Vien specialybės mokytis jaunam žmogui neįdomu – todėl Centras sudaro sąlygas realizuoti laisvalaikio idėjas, stengiasi besimokančiųjų kasdienybę paįvairinti kad ir paprastais dalykais.
Valstybė nepanaudoja svertų įgyti stiprių ir motyvuotų specialistų
Kaip ir M. Adomavičius, baldžiaus specialybę įgijęs M. Šliogeris norėjo susijusius mokslus tęsti aukštojoje mokykloje, tačiau nepateko. Vaikinas mano, kad valstybė turėtų peržiūrėti nuostatas ir profesines mokyklas baigusiems moksleiviams suteikti papildomų balų.
Dr. D. Martišauskienė taip pat pritaria buvusio moksleivio nuomonei. Jei moksleivis įgijo specialybę profesinėje mokykloje, turi praktikos, jis yra labiau suinteresuotas siekti aukštojo mokslo. Suteikiant papildomų balų tokiems moksleiviams, jos nuomone, Lietuva įgytų stiprių specialistų.
Panašu, kad tokie žmonės turi kitokį požiūrį ir į emigraciją. Abu portalo kalbinti jauni žmonės buvo viliojami dirbti užsienyje, tačiau jų nuostata kitokia. Jie abu įsigijo paklausias specialybes ir abu žino: jeigu Lietuvoje dirbs taip pat daug ir atsakingai, kaip tektų išvykus, duonos netrūks ir čia. Statybos inžinierius M. Adomavičius, trijų vaikų tėvas, juos nori auginti Lietuvoje, kur mato daug galimybių dirbti mėgstamą darbą ir uždirbti savo šeimai.
„Mūsų senelius į tremtį vežė prievarta, kodėl dabar tremtį turėčiau rinktis savo valia?“ – ironizuoja M. Šliogeris, suradęs pašaukimą ir nepabūgęs imtis verslo savo šalyje.
