Vyriausybės kanceliarijos žiniomis, Lietuvos ir Latvijos paviljoną parodoje „EXPO 2025 Osaka“ apžiūrėjo milijonas lankytojų, virtualiai pasodinta daugiau nei 400 tūkst. medžių, kurie fiziškai miškininkų bus pasodinti mūsų miškuose, o kiekvienas parodoje dirbantis gidas jau spėjo Lietuvą ir Latviją pristatyti dešimtims ar net šimtams tūkstančių žmonių. Kaip sako viena iš Lietuvos gidžių, uteniškė Asta Žukauskaitė, apie 90 proc. lankytojų – japonai, dažnai nekalbantys angliškai, tad daugelio paviljono gidų gebėjimas komunikuoti japoniškai išplėtė bendravimo galimybes ir padėjo išsamiau pristatyti šalis, atskleisti daugiau į jas atvykti traukiančių faktų.
Apie tai, kaip tapo „EXPO 2025 Osaka“ gide, savo įspūdžius iš darbo viename didžiausių pasaulinių renginių, ją žavinčius japoniškos kultūros ypatumus, Lietuvos ir Japonijos paraleles bei šaltą vandenį į veidą pradėjus dirbti parodoje pasakoja iš Utenos kilusi, netoli Vilniaus gyvenanti Asta.
Esate studijavusi japonologiją, dirbusi, gyvenusi Japonijoje, šiuo metu gyvenate Lietuvoje. Kaip tapote parodos gide? Kuo Jums ypatinga ši gidavimo patirtis?
Dar 2018–2019 m. dalyvaudama studijų mainuose Osakoje žinojau, kad 2025 m. čia vyks paroda ir svajojau joje apsilankyti. Taigi pamačiusi internete skelbimą, pagalvojau, kad čia yra tas šansas, apie kurį svajojau dar prieš šešerius metus. Mane atrinko, tuo labai džiaugiuosi (šypsosi).
Būti gide čia – labai didelė patirtis. Juk gyveni, dirbi Japonijoje, gali susipažinti su šalimi, atrasti jos kultūrą, kalbą ir nuolat bendrauti su žmonėmis. Dažniausiai atvažiavęs į kokią nors šalį kaip turistas neturi tiek daug šansų pabendrauti ar susipažinti su įvairiais žmonėmis, suprasti, kokie jie yra.
Parodoje buvo lankytojų ir iš kitų šalių, ne tik Japonijos. Jie visi turi savo kultūrą, skirtingas asmenybes. Čia buvo susikūrusi savita erdvė, kurioje visi buvome kartu, ir tas iš tiesų labai gražu ir gera. Tu nesi pririštas prie kokios nors vienos kultūros taisyklių – mes visi esame kartu, bandome bendrauti, mokytis vieni iš kitų, sužinoti ką nors nauja.
Aš asmeniškai džiaugiuosi turėjusi progą dirbti su kolegomis iš Latvijos. Nors gyvename šalia vieni kitų, su jais pabendrauti, susipažinti, sužinoti apie jų vertybes ir gyvenseną iki šiol neturėjau progos. Dirbdama parodoje atradau daug panašumų ir skirtumų tarp mūsų šalių ir žmonių. Tai – mano aukso kamuoliukas, bagažas, kurį iš čia parsivežu.
Sakote, kad Japonija Jūsų gyvenime atsirado kur kas anksčiau. Papasakokite, kaip ir kodėl?
Sakyčiau, viskas prasidėjo dar mokykloje, kai istorijos mokytoja pamokose pasakojo apie Japoniją, kaip ši šalis ekonomiškai atsigavo po II pasaulinio karo. Tai įkvėpė ir sudomino – kaip šalis gali per maždaug 30 m. staiga persiversti iš labai neturtingos būsenos į vieną iš stipriausių to meto pasaulio ekonomikų. Čia įžvelgiau panašumų su Lietuva, kuri XX a. pabaigoje taip pat ieškojo savo formos, kelio į atsigavimą, kovojo su įvairiais iššūkiais. Mane domino, kaip mes galėtume suvienyti savo jėgas (kaip padarė japonai), ir kartu užauginti savą šalį, savo tėvynę, kur galėtume būti stiprūs visi drauge, o ne kiekvienas atskirai. Tad tas mokytojos paminėtas japonų komandiškumas, galvojimas apie kitą pirmiau negu apie save labai nustebino ir įkvėpė, skatino sužinoti daugiau apie Japoniją, apie japonus, kaip jiems pavyksta gyventi darnoje. Taigi, pirmiausia susidomėjau japonais, jų kultūra, o domėjimasis pačia kalba atsirado vėliau, tada pradėjau mokytis universitete.
Iš pradžių gal nebuvo taip lengva, kaip tikėjausi, mat man nelabai patinka mokytis taisyklių. Tačiau įvaldžius tam tikrą žinių kiekį pasidarė smagu ir įdomu. Atsirado japonų draugų, su kuriais galėjau praktikuoti kalbą, sužinoti daugiau apie juos pačius ir jų kultūrą.
Kas Jus labiausiai žavi Japonų kultūroje?
Manau, kad kaip ir daugumai man patinka kultūrinio paveldo aspektai: arbatos ceremonija, šventyklos, maldyklos, dievų garbinimas, savotiškas pagoniškumas – dalykai, kuriuos supranti ir paragauji, kai atvyksti į šalį. Taip pat mandagumas, pagarba kitam žmogui.
Be to, pagyvenusi Japonijoje supratau, kad labai patinka jų atidumas detalėms. Taip, tai kartais gali varginti, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje jis pasireiškia.
Jei žvelgtume iš teigiamos pusės, kaip pavyzdį pateikčiau maistą ar desertus. Juos gaminant įdedama be galo daug darbo, dėmesys skiriamas ne tik puikiam skoniui, bet ir jo pateikimui, spalvoms, formai, įpakavimui – visa tai sukuria ypatingą patirtį ir jausmą.
Šiuo metu mane labiausiai žavi žmonės. Jų yra pačių įvairiausių, su savitais požiūriais į save ir kitus, skirtingai gyvenančių. Japonai ypač daug dėmesio skiria savo vaikams, moko mąstyti ne tik apie save, bet ir šalia esantį, kaip kitas žmogus jausis dėl vieno ar kito tavo poelgio, kodėl ir pan. Taip visa visuomenė mokosi šių dalykų. Nesakau, kad tai visą laiką yra gerai, bet… tai išaugina tam tikrą pagarbą ir mandagumą vieni kitiems, pavyzdžiui, viešajame transporte atkreipti dėmesį ar tavo daiktai, kuprinė netrukdo stovinčiam šalia, garsiai nekalbėti, neleisti muzikos traukinyje ar kitose viešose erdvėse ir pan. Kitaip tariant, stengtis nesukelti diskomforto kitam.
Grįžkime prie parodos. Regis, būti čia – išskirtinė patirtis pačiam gidui, Jums pačiai – dar viena galimybė geriau pažinti žavinčią šalį. O kaip apibūdintumėte naudą, kurią gauna valstybė, dalyvaujanti tokioje parodoje?
Tai yra labai didelė reklama. Gal kiek grubiai išsireikšiu, bet: jeigu tu nedalyvauji šioje parodoje, praktiškai neegzistuoji. Vien tai, kad tu esi čia, jau pasako, kad tu dalyvauji pasaulio įvykiuose, kad pasaulis gali ateiti ir su tavimi susipažinti. Manau, kad tokiai valstybei kaip Lietuva labai svarbu dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose, didinti savo žinomumą ir kurti teigiamą įvaizdį.
Dauguma į paviljoną atėjusių žmonių apie mūsų paviljoną atsiliepia labai gražiai, iš čia išsineša gerą emociją, gilesnes žinias apie dvi Baltijos valstybes.
Šis mūsų įdėtas laikas, pastangos, tikrai sugrįš mums su kaupu, po kurio laiko atneš investicijų ir kitų gražių dalykų į Lietuvą (šypsosi).
Ko tikėjotės iš darbo parodoje? Ar taip jį įsivaizdavote?
Jau esu gyvenusi Japonijoje keletą metų ir turėjusi darbo japoniškoje aplinkoje patirties, tad manęs šios pareigos stipriai nenustebino. Tiesiog labai džiaugiausi savo tarptautine komanda ir galimybe su ja dirbti būtent Japonijoje pristatant savo šalį.
Tiesa, darbas parodoje… šliūkštelėjo šalto vandens į veidą, t. y. parodė, kad didžioji dalis japonų nelabai įsivaizduoja, kas yra tos Baltijos šalys. Žinoma, pasitaikė ir tokių žmonių, kurie domisi ir nemažai žino apie Lietuvą ir Latviją, mūsų sportininkus, Čijunę Sugiharą, ambasadorių, kurie moka keletą frazių lietuviškai. Tokie japonai Lietuvą ir Latviją įsivaizduoja kaip kraštą, kur žmonės ramiai ir laimingai gyvena apsupti gamtos.
Tačiau mane labai nustebino, kad didžioji dalis žmonių nežinojo nieko apart to pavadinimo „Trys Baltijos šalys“ – dauguma galvojo, kad taip vadinama viena valstybė. Taigi, tekdavo atkakliai aiškinti, kad mes esame 3 atskiros kaimyninės valstybės, turime 3 skirtingas kalbas, savo istoriją, kultūrą, valdžią, žmones ir kt. Geriausiai jiems suvokti padėdavo mūsų šalių palyginimas su Japonija ir Kinija: nepaisant panašios žmonių išvaizdos, kultūrinių, kalbinių panašumų, tai yra dvi atskiros, skirtingos valstybės, kurių niekas nevadina vienu vardu.
Lietuvos ir Latvijos paviljonas buvo įvertintas kaip išsiskiriantis iš kitų savo ramybe, kitokiu informacijos, emocijos pateikimu. Kaip pati vertinate paviljoną? O kaip jis, Jūsų akimis, atrodė lankytojams, ką jie čia atrado?
Manau, kad mūsų paviljonas labai gražiai perteikė Lietuvos ir Latvijos ypatybes, bendrystę su gamta – juk pirmas dalykas, kurį žmogus pamatydavo atėjęs į paviljoną, buvo mūsų augalai. Nors iš pradžių būdavo tiesiog grožimasi ekspozicija (kai kurie į augalus tyrinėdavo net keliasdešimt minučių), vėliau ateidavo supratimas, kad čia vaistažolės, buvo atskleidžiama, koks pristatomų valstybių santykis su gamta, pateikiama daugiau informacijos apie Lietuvą ir Latviją, kad mes čia turime 4 sezonus. Tai japonams dažniausiai būdavo labai smagu sužinoti, palyginti „o, mes irgi turime 4 sezonus“. Tačiau jie nustebdavo, kad pas mus žiemą būna itin šalta, o vasarą – ne taip karšta.
Mes, gidai, nesiekėme nustebinti žmonių kokiu nors negirdėtu atradimu – tiesiog rodydavome, pasakodavome, kaip lietuviai ir latviai gyvena kartu su gamta, kokia ji mums svarbi, kviesdavome kiekvieną žmogų atsipalaiduoti, nurimti, pasėdėti ir tada keliauti toliau.
Mūsų paviljonas – atotrūkis nuo viso parodos šurmulio. Jame žmonės galėdavo bendrauti su gidais, kurių funkcija ne tik informuoti, duoti instrukcijas, bet ir atvirai, gyvai pabendrauti. Mes patys eidavome prie žmonių, kalbindavome. Kartais tai būdavo tik apsikeitimas šypsenomis, kartais – ilgesnis pokalbis apie mūsų šalis. Buvo daug japonų, kurie ateidavo klausti dėl turizmo: kada geriau važiuoti į mūsų šalis, ką pamatyti ir kt.
Gal turite receptą, kaip sukurti gerą lankytojo patirtį?
Tai labai priklauso nuo žmogaus, nuo to, ko būtent jam reikia. Svarbiausia, kad lankytojai išeitų su gera nuotaika – ar tai bus skanus kvapas, kurį jaučia paviljone, ar skambantys paukščių garsai, ar augalų įvaizdis, ar šiltas pokalbis su gidu – kiekvienas šių dalykų prisideda prie teigiamos emocijos ir įvaizdžio kūrimo.
Šaltinis:
Pranešimas spaudai
