Velykos ne vienam tautiečiui yra ne tik Prisikėlimo šventė. Tai ir persivalgymo metas. Kai kas sako lietuviško… tačiau ne labai. „Baltoji“ mišrainė, sako, yra slaviškas išradimas, rūkytos dešros – germaniškas. Net labiausiai lietuviškas „baumkūchenas“ išrastas irgi ne kokiam Aukštaitijos kaime. Prieš du dešimtmečius pats mačiau tokius kepant Austrijos Alpėse, o dabar, pasirodo, kad jų yra ir… Prancūzijoje. Žodžiu, tai, kas nacionalu, tampa internacionalu – jei kokia tautinė virtuvė dar išliko, tai tikrai ne Europoje.
Užėjęs į respektabilų lietuviškų patiekalų restoranėlį šiandien tūlas tautietis ilgai nesusimąsto, kai prie keptos karkos jam pasiūlo garnyrą su ryžiais ar kokiomis nors pakepintomis paprikomis. Kepsnį mielai paskanauja natūralių vynu, o negeriantys – apelsinų sultimis. Gerai dar, kad ta karka iš lietuviškos kiaulės…
Globali statistika, kurią neseniai apžvelgė žurnalas „The Economist“, rodo, kad afrikiečiai šiandien vis dažniau valgo kaip azijiečiai, pastarieji vis dažniau kaip amerikiečiai, o amerikiečiai, net žinodami, kad gali sau leisti viską, ir toliau valgo itin nesveikai.
JAV yra bene labiausiai maisto madoms pasiduodanti šalis. O sekti madomis valgomajame, kaip matosi, itin nesveika. Amerikiečiai, kažkada pasidavę makdonaldiniams sumuštiniams, vėliau metėsi prie picų, paskui prie tortilų, šiandien su dideliu užsidegimu valgo ryžius. Tautinė virtuvė už Atlanto radikaliai keičiasi kas dešimtmetį. Visada atsiranda koks nors nuoširdus ar nenuoširdus medikų judėjimas, išaiškinantis, kad visos virškinimo sutrikimų ir nutukimo bėdos gali būti lengvai išsprendžiamos… pakeitus vieną tautinį amerikietišką patiekalą kitu. Persivalgius bulvių traškučių galima „gydytis“ ryžiais, nuo ryžių – lešiais, nuo pastarųjų – sojomis…
Mokslas, ar pseudomokslas, čia visai paprastas – amerikiečiams reikia imti valgyti taip, kaip valgo tie, kurie atrodo liesesni ir sveikesni (kas visai nebūtinai tiesa). Šiandien turtingieji ima bandyti Afrikos vargšų racioną. Veikia, pasirodo, kad vargšas būna liesas ne nuo maisto, o nuo kitų dalykų, kurių amerikiečiai lengvai neatsisako…
Jei amerikiečiams reiktų tiesiog valgyti mažiau, tai Afrikos gyventojai maisto pertekliumi nesiskundžia, veikiau ieško būdų, kaip to maisto padauginti. Prieš du dešimtmečius Vakarų Afrikos fermeriai pabandė auginti ryžius. Eksperimentas pavyko, iš šiandien kai kurie Afrikos laukai panašesni į kokio nors Vietnamo lankas nei į drėgną, bet tuščią savaną. Ryžių auginimas ir vartojamas, pasak „The Economist“, 2000-2014 metų laikotarpyje Afrikoje padvigubėjo, o Dramblio Kaulo Krantas – tradicinis kakavos eksportuotojas vis labiau tampa ryžių auginimo ir net eksporto kraštu. Kitame Afrikos gale – Kenijoje ir Tanzanijoje inovatyvūs fermeriai bando sodinti obelis ir vyšnias, tikėdamiesi, kad europietiški vaisiai taps patrauklesni už kokius nors vietinius bananus.
Azija vis dar tradiciškai asocijuojasi su ryžiais. Kinų kultūroje vietoj „kaip sekasi“ tradiciškai klausiama „ar valgei (ryžių)“? Kol kas ryžių ten netrūksta, jie sudaro didelė dalį raciono, tačiau statistika negailestingai rodo, kad ryžių vartojimas ima mažėti – juos keičia kviečiai ir jų produktai – gerai mums visiems pažįstamos… bulkutės. Europietiško stiliaus kepyklos dygsta lyg grybai po lietaus, ypač Indokinijos šalyse, ir Indonezijos salyne. Gal neužilgo ir Kinijoje ateis laikas klausti – „ar valgei ryte tokią riestą bulkutę su džemu?“… Prancūziški pusryčiai…
Europa gi po truputį atsisako „sveiko maisto“ prietarų. Tampa vis labiau madinga tradiciškai prisikimšti skrandį „nesveikais“ kiaulienos ar jautienos kepsniais. Jungtinių Tautų Žemės ūkio ir maisto organizacija atliko tyrimą apie mėsos suvartojimą 176 pasaulio šalyse. Tyrimo duomenys rodo, kad bendras mėsos vartojimas tolydžio auga, ypač ten, kur gerėja materialinė žmonių padėtis. Daugiausiai mėsos, skaičiuojant vienam statistiniam gyventojui per metus, suvartojama Liuksemburge.
Prieš pusė amžiaus jautiena ir veršiena sudarė apie 40 procento visos mėsos, šiandien jai tenka tik 23 procentai. Dažniausiai pasirenkamas gyvūnas suvalgymui – kiaulė. Pramoninė paukštininkystė ir sveiko maisto propaganda skina kelią paukštienos valgymui – jos suvartojimas išaugo nuo 12 iki 31 procento. Daugiausiai kiaulienos suvartoja austrai, didžiausi avių ir ožkų valgytojai yra mongolai, gi paukštiena mieliausia Karibų baseino ir Persų įlankos šalims.
Lietuviai irgi nėra tokie konservatyvūs, kaip gali pasirodyti. Vytauto Didžiojo kariai nevalgė bulvių, o Nepriklausomybės Akto signatarai tikriausiai negėrė apelsinų sulčių ir kepsnį šlamštė su bulvėmis. Lietuvis per metus suvalgo 77 kilogramus mėsos, o tai dvigubai daugiau nei pasaulio vidurkis. Kiauliena yra pati populiariausia mėsa: lietuviui tenka 44 kg kiaulienos per metus, o tai trigubai daugiau nei pasaulio vidurkis, nors nuo pirmaujančių šioje srityje austrų atsiliekame trečdaliu.
Bulvės, anot istorikų, gal ir sužlugdė abiejų tautų respubliką. Tai buvo pigi priemonė išmaitinti daug žmonių, kurie galiausiai norėjo pigiai pavalgyti, bet ne kovoti už savo tėvynę. Tai nunyko senosios mūsų istorijos patriotizmas, kol prieš pusantro šimto metų iš tų pačių bulvių valgytojų radosi nauja patriotų, jau valstietiškų, karta.
O ką Velykoms? Ogi, kas skanu…
Egidijus Vareikis
