Tatjana ir Stanislav Svorobovičiai susituokė 1975 metų gruodžio 27 d., metų pabaigą vainikavo jaunos šeimos sukūrimas. Vestuvių dieną buvo sniego, bet šalta nebuvo. Autobusas, automobilis „Volga“, Šalčininkų civilinės metrikacijos skyrius, senoji Šalčininkų bažnytėlė. Tada prasidėjo bendros ateities, kurioje netrūko malonių rūpesčių, vaikų gimimų ir naujų namų statybos, kūrimas.
Sausio 5 d. su auksine sukaktimi jubiliatų atvyko pasveikinti Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Galina Rogoža ir Šalčininkų seniūnijos seniūnas Miroslav Neverkevič.
– Atvykome Jūsų pasveikinti su gražiu jubiliejumi. Vertiname žmones, kurie savo pavyzdžiu liudija, jog šeima yra didelė vertybė. Kiekvieni kartu praleisti metai – tai kelias, kupinas įvairių iššūkių ir malonių rūpesčių, tačiau Jus vienija meilė ir tarpusavio pagarba, gražūs namai, šeima. Visa tai kūrėte patys ilgus metus. Linkiu, kad tai, ką pastatėte ir sukūrėte, būtų džiaugsmo šaltiniu ir teiktų pasididžiavimą dėl kartu nueito kelio. Tegul ateinančiais bendro gyvenimo metais Jus lydi sveikata, gerai nuotaika, o planai, kuriuos turite, būna įgyvendinti. Linkiu kuo daugiau švenčių, praleistų su artimaisiais, o tai, apie ką svajojate, tegul išsipildo, – pasakė vicemeras Valdemar Sliževski.
Jubiliatai prisimena, kad susipažino šokiuose, o tiksliau, kažkieno vestuvių metu surengtose linksmybėse Baušiuose. Abu gyveno kaimyniniuose kaimuose – ponia Tatjana Anuliškėse, o būsimas jos vyras Stanislav Mikantonyse, tačiau jiedu nebuvo pažįstami, nes ji lankė mokyklą Šalčininkuose, o jis – Širviuose. Draugystė prasidėjo, kai abu jau buvo baigę studijas ir turėjo darbus. Todėl ponas Stanislav išdidžiai pasigyrė, kad jo vestuvinį kostiumą padėjo gauti prekybos srityje dirbanti nuotaka. Ponia Tatjana savo vestuvinę suknelę nuomojosi.
Po vestuvių jaunieji apsigyveno ponios Tatjanos tėvų namuose ir pradėjo svarstyti apie savo namus. Sklypą statyboms tada jiems skyrė lauke, kuriame anksčiau buvo sodinamos bulvės, ganomos karvės. Miestas buvo tik pradėjęs statytis. Netgi ten, kur šiuo metu išsidėsčiusi sodų bendrija, taip pat buvo laukai, per Šalčios kanalą senas medinis tiltas, buvo valomas tvenkinys, suformuota salelė, o kelias nuo šviesoforo Dieveniškių kryptimi buvo grįstas akmenimis. Todėl jubiliatai matė, kaip kilo daugiabučių kvartalai, nauji privatūs namai, nauja bažnyčia, kita infrastruktūra.
Į savo namus jie atsikėlė, kai statybos dar nebuvo baigtos ir gyveno su dviem vaikais viename kambaryje. Kaip ir jų tėvai, Svorobovičiai laikė didelį ūkį: bulius, kalves, kiaules, sodino bulves, o vasarą ruošė šieno atsargas. Jų duktė Jelena prisimena, kad karvę tėvai laikė dar tada, kai kaimynai naminių gyvulių jau nebelaikė. Kartu su jais dirbo ir jų vaikai – Jelena ir Vitalij. Jiedu sukūrę šeimas, gyvena atskirai nuo tėvų, sūnus – Jašiūnuose, o duktė – Vilniuje.
– Mes turime tris anūkes ir jau vieną proanūkį. Visas šventes leidžiame kartu, pas mus atvažiuoja vaikai su šeimomis. Mūsų vestuvių metines pradėjome švęsti per Kalėdas, po to per Naujuosius, ir dabar vėl. O kartu pragyventi metai prabėgo labai greitai, lyg viena diena, tačiau visada siekėme gerovės savo šeimai, vaikams, kūrėme namus. Daug dirbome ir viską spėjome. Visada reikia siekti kažko geresnio, – sako ponia Tatjana, o jos vyras jai pritaria.
Sveikiname Tatjaną ir Stanislavą Svorobovičius su ausinių vestuvių jubiliejumi! 50 metų kartu – tai visa istorija apie meilę ir pasitikėjimą vienas kitu. Tegul visą gyvenimą Jūsų puoselėtos vertybės išlieka dar ilgus metus. Linkime dar daug ramių, sveikų ir šviesių dienų ir artimųjų šilumos.
