Retai valdžia pasiūlo tokią reformą, kuri turi vien pliusus ir jokių minusų. Arba tokią, nuo kurios visiems būtų geriau ir niekam ne blogiau. Vyriausybės siūlomas darbuotojo ir darbdavio „Sodros“ įmokų sujungimas yra būtent tokia reforma.
„Sodros“ įmokų sujungimas yra seniai laukta ir labai reikalinga reforma. Dabartinė darbo užmokesčio sistema yra paini ir klaidinanti. Turime „ant popieriaus“, „į rankas“ ir „darbo vietos kainą“. „Darbo vietos kaina“ atspindi, kiek kainuoja pasamdyti darbuotoją su visais mokesčiais. Jei darbuotojui išmokama 1000 eurų „į rankas“, darbo vietos kaina yra apie 1700 eurų. Tačiau 1700 eurų yra neoficiali, niekur neįtvirtinta suma. Nes darbo sutartyje prie grafos „atlyginimas“ įrašyta ne „1000“ ir ne „1700“, o „1315“ – taip vadinamas atlyginimas „ant popieriaus“ (iš čia ir pavadinimas).
Pasvarstymai, kad „darbdavio „Sodros“ įmoka“ yra mokestis verslininkui, o ne darbuotojui, yra visiška netiesa. Pirma, taip, darbdavys apskaičiuoja ir perveda įmoką „Sodrai“, bet šios įmokos mokėtojas yra darbuotojas. Vadovautis principu, kad tas, kas perveda įmoką ar mokestį, ir yra mokesčio mokėtojas, yra nelogiška ir neteisinga. Gyventojų pajamų mokestį (GPM) į Mokesčių inspekciją perveda taip pat darbdavys. Pridėtinės vertės mokestį (PVM) į valstybės biudžetą – parduotuvė. Pagal šią logiką išeitų, kad Lietuvoje paprastas žmogus neneša jokios mokesčių naštos? Tikiuosi, tai nėra „argumentas“, kurį naudoja kai kurie politikai teigdami, kad mokesčiai Lietuvoje – per maži.
Antra, kas gauna naudą iš „Sodros“ įmokų: darbuotojas ar darbdavys? Darbuotojas ir tik darbuotojas! „Darbdavio „Sodros“ įmoka“ finansuoja darbuotojo pensiją, nedarbo draudimą ir kitas socialines garantijas, kurias gauna būtent darbuotojas. Paprastai tariant, „darbdavio „Sodros“ įmoką“ sumoka darbuotojas. Iš „darbdavio „Sodros“ įmokos“ naudą gauna taip pat darbuotojas. Darbdavio buhalterė yra tik tarpininkė, kuri atlieka pinigų pervedimą. „Darbdavio „Sodros“ įmoka“ yra vienas didžiausių nesusipratimų ir loginių painiavų Lietuvos ekonominiame gyvenime. Nėra nei vienos pagrįstos priežasties, kodėl šią painiavą reikėtų išlaikyti. „Sodros“ įmokas galima sujungti taip, kad pinigine prasme niekam niekas nepasikeistų, tačiau mokesčių sistema taptų aiškesnė ir skaidresnė.
Aiškumo trūkumą rodo paprasta iliustracija. Neseniai vykusios jaunuolių ekonomikos olimpiados finale daugiausiai finalistų klydo atsakydami į klausimą, kur reikėjo suskaičiuoti asmens sumokamus mokesčius! Palyginimui – lengviausia užduotis buvo… apskaičiuoti įmonės laisvai rinkoje kotiruojamų akcijų dalį. Paprastai tariant, žmonėms lengviau apskaičiuoti finansų makleriams keliamą uždavinį nei savo sumokamus mokesčius.
Rimtų argumentų, kodėl darbuotojo ir darbdavio įmokų sujungti nereikėtų, nėra. Nors viešojoje erdvėje ir politikų rateliuose teko nugirsti keletą užuominų.
Pirma, žmonės sužinos, kiek mokesčių iš tikro sumoka, tai kels pasipiktinimą, ir niekas nebenorės mokėti mokesčių. Jei Lietuvos mokesčių sistema laikosi ant to, kad mokesčių mokėtojai yra lengvai apgaudinėjami valstybės, tai apie kokį mokesčių sistemos skaidrumą mes galime kalbėti? Mano galva, čia yra labiau argumentas „už“ reformą nei „prieš“.
Antra, vienas aukštas pareigūnas pasitarime prieš kelis metus prasitarė, kad yra labai naudinga, kad mokesčių mokėtojai nemato ir nesupranta dalies jiems taikomų mokesčių, nes tuomet mokesčius galima tyliai padidinti. Pasisakymas net įsirėžė į atmintį, daugmaž „dėl demografijos ateityje reikės didinti „Sodros“ įmoką, tai geriau darbdavio dalis būtų didelė, nes tada žmonės nepastebės mokesčių didinimo“.
Beje, net ir Vyriausybės siūlomoje reformoje numatytas sujungimas nėra šimtaprocentinis. Nedarbo ir nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų socialinis draudimas – 1,24 – keli procentiniai punktai vis dar palikti darbdavio pusėje, ir vis dar būtų skaičiuojami sena tvarka. To neturėtų būti. Jei tai yra darbuotojo naudai mokamos įmokos, jos privalo būti perkeltos darbuotojui. Jei tai yra mokesčiai ir įmokos, iš kurių naudą gauna darbdavys, jas reikia atkabintinuo darbuotojo atlyginimo ir tiesiog priskirti darbdaviui. Reikia nepalikti jokių senosios sistemos liekanų, kurios keltų pagundą tyliai ir nepastebimai padidinti mokesčius.
Trečias – ir šiek tiek rimtesnis (bet tikrai išsprendžiamas) – yra šis momentas. Dėl jau minėtos painiavos, kaip skaičiuoti visus mokesčius ir įmokas, žmonės privačiame sektoriuje dėl atlyginimo tariasi skaičiais, „į rankas“, kurie po to konvertuojami į darbo sutartį „ant popieriaus“. Sujungiant darbuotojo ir darbdavio „Sodros“ įmokas, darbo sutartyse įrašytą skaičių tikrai reikės padidinti. Ar yra pavojus, kad visus masiškai apgaus, įmokas sujungs, o darbo sutartyje įrašyto atlyginimo nepadidins?
Yra, bet mažas ir suvaldomas. Pirma, kaip minėjau, žmonės dėl atlyginimų derasi sumomis „į rankas“. Jei sumos darbo sutartyse bus perrašytos netinkamai ir žmogui sumažės į jo sąskaitą pervedamas atlyginimas, jis iš karto tai pajus. Darbuotojų trūkumo ir atlyginimų augimo laikotarpiu abejoju, ar daug įmonių bandytų taip sukčiauti. Galiausiai nuo šios rizikos galima apsisaugoti, pvz., įstatymu nustatant formulę, kaip pakeisti sumą, įrašytą darbo sutartyje. Juk būtent taip buvo pakeistos darbo sutartys įsivedant eurą.
Sujungus „Sodros“ įmokas mokesčių sistema taps aiškesnė ir skaidresnė. Nepaisant skirtingų ekonominių pažiūrų ar ginčų dėl to, ar per maži dabar mokesčiai, ar per dideli, mokesčiai gali ir privalo būti aiškūs, suprantami ir skaidrūs. Mokesčių mokėtojai to nusipelnė.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas
