Nei rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, nei kompozitorius Gediminas Gelgotas nėra linkę nieko įsileisti į savo kūrybinę virtuvę. Tačiau šįkart vienas kitam padarė išimtį ir ėmėsi kartu kurti Vilniaus 700 metų gimtadieniui skirtą kūrinį: G. Gelgotas rašo muziką, o K. Sabaliauskaitė – tekstą. „Aš kaip šokyje leidžiuosi vedama partnerio ir juo pasitikiu“, – laidoje „Delfi Rytas“ tikino rašytoja.
Bendras kūrybinis temperamentas
Tiek K. Sabaliauskaitė, tiek G. Gelgotas yra Kristoforo statulėlių laureatai – būtent tam skirtame bendrame renginyje „Kristoforo naktis“ jie ir susitiko, kur kompozitorius, NIKO vadovas grojo savo muziką, o rašytoja skaitė savo tekstus iš knygų.
„Ten užkulisiuose susipažinome, o po to kitas žingsnis iš karto buvo Kristinos audioknyga „Silva Rerum“: pirma dalis jau yra išleista – ji pasikvietė mane suteikti, paskolinti muziką“, – pasakojo G. Gelgotas.
„Su audioknyga aš buvau labai už tai, kad ten skamba istorinė muzika, bet labai norėjosi ir šiuolaikinės, klasikinės. Be to, aš labai norėjau, kad būtų lietuvių talentai – ir kada pažinau Gedimino muziką, mes supratome, kad turime absoliučiai tą patį kūrybinį temperamentą: kai užsisluoksniavo žodis, garsas, tekstas jo muzika, manau, tie, kurie įsigijo audioknygas, paliudys, kaip rašo atsiliepimuose, kad šiurpuliai eina ir pan. Iš tikrųjų ta sinergija yra labai gera“, – kalbėjo ji.
Teko peržengti barjerus
Dabar kūrybinis procesas rengiant bendrą Vilniui kūrinį vyksta įvairiai – tiek susirašinėjant, tiek susitinkant.
„Visai neseniai nuskridau į Londoną, su Kristina dirbome kelias dienas. Taip pat Vilniuje susitinkame ar susirašinėjame. Bet iš tiesų pats svarbiausias dalykas, kad ta kūrybinė jungtis mums yra labai natūrali, labai organiška, dėl to suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, dėl to nėra jokių perteklinių diskusijų ir mes kartu tą piešinį kuriame“, – sakė G. Gelgotas.
„Tie, kurie jau penkiolika metų seka mano pasisakymus, žino, kad aš niekada nieko neįsileidžiu į kūrybinę virtuvę, nes aš sakau, kad čia kaip kokį prisukamą žaislą išardytum ir parodytum, kaip viskas viduje padaryta – paskui žmogui, skaitytojui gali to stebuklo nebelikti. Tad manau, kad to nereikia daryti, o čia reikėjo įsileisti kitą kūrėją į savo virtuvę. Intymiau nebūna, man atrodo“, – juokėsi ji.
„Mes kai pradėjome dirbti – ir Gediminas, ir aš – tai jis tik, tu tik šito niekam nepasakok, bet aš iš tiesų dirbu taip, ir man yra tas svarbu. O paskui mes jau susikalbėjome iš pusės žodžio. Ir aš labai aiškiai suvokiu, kad aš esu antrasis smuikas šitoje situacijoje, kad tai yra Gedimino muzika, jo vizija, kad tekstas neturi jokiu būdu užgožti muzikos, jis turi tik papildyti, tik duoti atmosferą, tam tikrą prasminį sluoksnį klausytojui, tad aš kaip šokyje leidžiuosi vedama partnerio, pasitikiu juo ir sakau, ar tau to reikia, ar ko kito. Nėra taip, kad aš parašau kažkokį tekstą arba eilėraštį, ir pagal jį Gediminas kuria – viskas yra labai gyvas procesas“, – užkulisius atskleidė rašytoja.
Vilnius kaip feniksas
Tad koks jų bendrame kūrinyje bus Vilnius?
„Kiekvieną kartą, kai rašau kažkokį naują kūrinį, atlieku tyrimą. Dabar gavau tokią progą Filharmonijos kvietimu rašyti kūrinį Vilniui, tarsi apie Vilnių, ir supratau, kad nenoriu kažkokios konkrečios istorijos papasakoti, ar pagal kažkokį esamą eilėraštį, bet norisi perduoti tą pojūtį Vilniaus, kaip aš jį jaučiu. Mes abu su Kristina esame tikri vilniečiai ir, man atrodo, viduje nešiojamės gana tikslų ir intuityviai suvokiamą Vilniaus pojūtį. Noriu perduoti jį garsu. Gal pagrindinė tokia savybė, kurią pasirinkau, kad Vilnius yra kaip feniksas, Vilnius visada prisikelia – po gaisrų, karų, marų, visokių nelaimių ir katastrofų, ir prisikelia su dviguba, triguba jėga ir progresyvumu. Tai, tikiu, girdėsis kūrinyje, nes kaskart užlipame į kulminaciją, ir ji kaskart vis didesnė, didingesnė, ritmiškesnė, skambesnė“, – pasakojo G. Gelgotas.
Pasak K. Sabaliauskaitės, jie su G. Gelgotu kurdami patys labai daug diskutavo, koks tas Vilnius yra dabar: „Norėjome patys sau tokią tarsi esenciją Vilniaus išdistiliuoti. Labai nenorėjome tokio tiesmukumo, jokių įsišaknijusių, gal šiek tiek nuvalkiotų Vilniaus įvaizdžių, simbolių ir taip toliau – daugiau ėjome į tokį pasąmoninį, intuityvųjį klodą“.
„Koks dabar yra Vilnius? Atgimęs. Manau, kad Vilnius dar niekada negyveno taip turtingai, taip gerai ir taip susitvarkęs, kaip šiais laikais. Kas vėlgi yra paradoksalu, nes po tos tragedijos, kuri Vilniuje atsitiko Antrojo pasaulinio karo metais, po karo pabaigos, kada visi tikrieji Vilniaus gyventojai buvo brutaliai išstumti iš miesto, repatriuoti, pats miestas buvo sugriautas, tas sovietinis visas procesas ir netgi, sakyčiau, pirmųjų nepriklausomybės metų procesas buvo labai sudėtingas. Manau, jei iš tikrųjų kalbame apie Vilniaus istorijos puoselėjimą, daugiau buvo sugriauta negu duota. Ir dabar turime kažką visiškai naujo, kitokio, progresyvaus, bet man labai norisi ir visada nepaleisti tos istorinės miesto gijos, nes ji yra svarbi“, – sakė K. Sabaliauskaitė.
Kaip vadinsis jų bendras kūrinys, G. Gelgotas ir K. Sabaliauskaitė kol kas dar neatskleidžia, bet jau žinoma, kad jį išgirsti bus galima kovo 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur jį atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Vilniaus savivaldybės choras „Jauna Muzika“, diriguos pats G. Gelgotas.
Vaizdo reportažas – https://m.delfi.lt/kultura/naujienos/article.php?id=92233777&jwsource=cl
Kalbino Kristina Ciparytė, parengė Jūratė Žuolytė.
