Jau netrukus prestižine vis bandomą paversti mokytojo profesiją bus galima vadinti ir deficitine. Mokytojų Lietuvoje kasmet sparčiai mažėja, o įvairūs tyrimai rodo, kad artimiausiais metais jų gali trūkti daugiau nei 2 tūkst.
Statistikos departamento duomenimis, per ketverius metus pedagogų šalyje sumažėjo 4 tūkst.: 2016–2017 mokslo metais valstybinėse ir privačiose mokymo įstaigose jų dirbo 45,4 tūkst., o praėjusiais mokslo metais jau tik 41,4 tūkst.
Nevalstybinėse bendrojo ugdymo įstaigose pedagogų daugėja. Departamento duomenimis, per ketverius metus mokytojų skaičius jose išaugo kiek daugiau nei 500: nuo 918 iki 1425.
Statistika rodo, kad nevalstybinėse mokymo įstaigose daugėjo ir besimokančiųjų, nors bendras mokinių ir studentų skaičius šalyje nuo 2016 m. sumažėjo 45 tūkst.
Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos instituto docentė dr. Aušra Rutkienė pastebi, kad demografiniai procesai neišvengiamai paliečia ir mokyklas.
Pasak mokslininkės, dėsninga, kad mažėjant mokinių, traukiasi ir pedagogų gretos. Tiesa, skirtinguose švietimo lygmenyse mokinių mažėja nevienodai.
Pradiniame ugdyme mažėjimas ne toks drastiškas kaip viduriniame, o Švietimo valdymo informacinės sistemos (ŠVIS) duomenys rodo, kad pastaruosius dvejus metus netgi pastebimas nežymus mokinių skaičiaus didėjimas.
Pedagogų bendruomenė ne tik traukiasi, ji ir sparčiai sensta, bet jaunoji mokytojų karta taip greitai neateina pakeisti vyresniųjų kolegų, kaip norėtųsi. Pasak A. Rutkienės, įvairios ilgalaikės prognozės jau kurį laiką rodė disbalansą – 50 metų perkopusių pedagogų daugiau nei jaunų.
ŠVIS duomenimis, dirbančių pensinio amžiaus pedagogų šalyje yra 7,25 proc. (2020–2021 mokslo metai). Pedagogų, kurių darbo stažas iki 2 metų, yra beveik 5proc.
Lietuvoje ypač mažai jaunų, iki 30 metų, mokytojų – mūsų šalyje jie sudaro tik 3 proc., kai EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) šalių vidurkis yra 11 proc.
Bet Lietuvoje gerokai daugiau nei pusė mokytojų yra vyresni kaip 50 metų – jie sudaro 57 proc. (EBPO vidurkis – 34 proc.) visų pedagogų. „Vidutinis pedagogų amžius jau perkopė 50 metų ribą ir tai dar vienas rimtas signalas pedagogus rengiančioms institucijoms ir visai sistemai“, – perspėja A. Rutkienė.
Be to, pasak mokslininkės, svarbu įvertinti ir dėl pandemijos atsiradusius veiksnius – padidėjusį pedagogų darbo krūvį, pasikeitusią mokymo aplinką: „Neteko sutikti nė vieno pedagogo, kuris būtų pasakęs, kad nuotolinio mokymo laikotarpiu darbo buvo mažiau. Ne vienam pedagogui tai buvo lūžio ar apsisprendimo laikas, kai buvo priimtas galutinis sprendimas nebedirbti pedagoginio darbo.
Rudenį bus aiškiau, kokiam mokytojų skaičiui nebeskambės Rugsėjo 1-osios skambutis, tačiau, remiantis dabartine informacija, tokių gali būti 1400–1500.“
Lietuvoje pedagogų trūksta ir artimiausiu metu trūks. „Tačiau turime nepamiršti, kad situacija skirtingose savivaldybėse yra nevienoda, – sako A. Rutkienė. – Vienas iš formalių rodiklių – mokinių skaičius, tenkantis vienam pedagogui. Skirtingose savivaldybėse jis skiriasi iki 3 kartų – vadinasi, ten, kur mokytojams tenka mažesnis krūvis, įmanoma darbą organizuoti su turimu pedagogų skaičiumi ar net reikia optimizuoti mokyklų tinklą. Tačiau kai kur pedagogų stygius atsiliepia gana skaudžiai.“
Kaip teigia pašnekovė, trys skirtingi STRATA (Vyriausybės strateginės analizės centras) prognozių scenarijai rodo, kad jau ateinančiais metais trūks daugiau nei 2 tūkst. pedagogų.
Panašius skaičius prognozavo ir 2019 m. tyrimą atlikę VDU mokslininkai. Pasak jų, labiausiai trūks STEAM (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos), pradinio ugdymo pedagogų, pagalbos vaikui specialistų.
Vis dėlto, pasak A. Rutkienės, situacija po keleto metų gali imti gerėti, nes pedagogines studijas pasirenkančių studentų skaičius auga: „Mus labai džiugina konkursai į profesines pedagogikos studijas – jas renkasi jau turintys bakalauro diplomus ir jauni, ir vyresni žmonės.
Be to, nemažai studijuojančių ne pedagogikos krypties studijų programose renkasi gretutines pedagogikos studijas. Sulaukiame ir nemažai persikvalifikuoti pasiryžusių pedagogų – baigusieji perkvalifikavimo studijas turės jau dviejų dalykų mokytojo kvalifikaciją – būtent tokia yra VDU mokytojų rengimo samprata.“
A. Rutkienė pastebi, jog universiteto rengiamas mokytojų perkvalifikavimo studijas renkasi ir mokytojai iš privačių mokyklų. Jie nori keisti profilį – privačiai institucijai tiko jų darbo kokybė, stilius, metodai, tačiau trūko formalios kvalifikacijos.
Ar tiesa, kad valstybinėse mokyklose dirbančius geriausius specialistus pervilioja sparčiai steigiamos privačios bendrojo ugdymo įstaigos?
Pasak A. Rutkienės, tikrai pasitaiko, jog besiplečianti arba „auganti“ („renkanti“ vyresnes klases) mokykla pervilioja valstybinių mokyklų pedagogus, siūlydama jiems geresnį darbo užmokestį ir darbo sąlygas. „Tačiau žinau keletą atvejų, kai susiklostė priešingai, – didesnės algos ar geresnės darbo sąlygos nevalstybinėje mokykloje nemotyvavo, nes buvo keliami aukšti reikalavimai, ir žmonės paliko darbą privačiame sektoriuje“, – pasakoja A. Rutkienė.
Šalies švietimo sistema su vis rimtesniais iššūkiais susiduria nepaisant didėjančio šios srities finansavimo. Kaip rodo statistika, 2020 m. šalies švietimo įstaigų gautos lėšos siekė 2,3 mlrd. eurų – 238 mln. eurų, arba 12 proc., daugiau nei 2019 m.
Valdžios sektoriaus lėšos sudarė didžiąją finansavimo dalį – 81 proc. (1,9 mlrd. eurų) – švietimo įstaigų gautų lėšų. Per metus jos padidėjo 198 mln. eurų (12 proc.).
2020 m. vienam švietimo įstaigoje besimokančiam asmeniui vidutiniškai teko 3 180 eurų, arba 330 eurų daugiau nei ankstesniais metais.
2020–2021 mokslo metų pradžioje šalies mokymo įstaigose mokėsi ir studijavo 459 tūkst. mokinių ir studentų, arba beveik kas šeštas Lietuvos gyventojas.
Lietuvos statistikos departamento inf.
