Premjerinis audiovizualinis miesto koliažas „Tarsi Vilnius“ parodys kitą sostinės veidą

Liepos 15 d., penktą festivalio „Midsummer Vilnius’22“ vakarą, Valdovų rūmų Didysis kiemas pažirs į koliažą. Premjerinis audiovizualinis originalaus formato kūrinys „Tarsi Vilnius“ apjungs Eitvydo Doškaus kinematografiją, Pauliaus Kilbausko ir Vyginto Kisevičiaus garso kompozicijas, choro BEL CANTO bei orkestro (dir. Modestas Pitrėnas) gyvai atliekamą muziką ir dokumentinius kino kadrus. Šis kūrinys yra ir jubiliejinės sostinės programos „Vilnius 700” dalis.

„Esame kuriantis festivalis, kartu su atlikėjais inicijuojame naujus „įvalkalus“ esamoms jų kūrybos formoms. Norime, kad festivalio programa būtų šviežiai sukurta, o ne tiesiog užpildoma atskirais muzikiniais produktais. Tai puikiai iliustruoja „Tarsi Vilnius“ – premjerinė, kaip tik šiuo metu gimstanti unikali sostinės interpretacija. Miestas, kurį pažįstame, parodys kitokį veidą, kalbės jums negirdėtais balsais, kvies suabejoti Ar tai mano kasdieninis Vilnius? Vaizdų ir garsų emocijose ryškėjantys miesto bruožai kadras po kadro, taktas po takto kurs autentišką audiovizualinį Vilniaus portretą: šiandieninį, istorinį, nuolat kintantį“, – žada festivalio vadovas Valdas Petreikis.

Kūrinio komandoje – vienas žymiausių šiandienos lietuvių kino operatorių E. Doškus, kurio nufilmuoti filmai ne kartą rodyti Kanų, San Sebastiano ir kituose prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose, o Lietuvoje įvertinti „Sidabrine gerve“ ir „Ąžuolu“ – pagrindiniu Lietuvos kino operatorių prizu. Kompozitorių P. Kilbausko ir V. Kisevičiaus duetas puikiai pažįstamas melomanams ir sinefilams. Į istoriją įėję kaip legendinių muzikinių reiškinių – tokių kaip grupė „Empti“ ar „Kurak“ – vėliavnešiai, šiuo metu kompozitoriai daugiausiai dėmesio skiria garso takelių kino filmams kūrybai. „El Padre Medico“ (rež. Vytautas Puidokas), „Čia buvo Saša“ (rež. Ernestas Jankauskas) ir „Spoguli Spoguli“ (rež. Laila Pakalnina) – tik keletas P. Kilbausko ir V. Kisevičiaus darbų kine pavyzdžių. Dueto kompozicijos puikuojasi ir aukščiausių Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ sąrašuose – ne tik nominantų, bet ir laureatų.

Kai kūrinys tyliai brandinamas paralelinėje tikrovėje – audio „tvirtovėje“ (kaip sako šeimininkai), pavyksta pakalbinti kūrybinės grupės narius.

Audiovizualinio kūrinio „Tarsi Vilnius“ branduolyje – juodai balta Vilniaus dokumentika, kuri dar neišvydo savo žiūrovo kaip filmas (tai nutiks rugsėjį, dokumentinių filmų festivalyje), bet tapo pradžia ir impulsu naujam kūriniui. Kaip tai įvyko?

Vygintas: „Tarsi Vilnius“ – kūrybinės metamorfozės, kurioje gyvename pastaruosius keturis metus, rezultatas. Nuo to momento, kai susipažinome su filmo „Čia buvo Vilnius“ idėja ir vaizdine medžiaga, neapleido nuojauta, kad tai gali būti kažkas daugiau, ne tik filmas. Filme istoriją lygiagrečiai pasakoja tik vaizdas ir muzika, tad per netrumpą kūrybinį procesą gimė daug muzikos, kuri iliustruoja vaizdinius, tačiau tuo pat metu turi ir pakankamai jėgos skambėti savarankiškai. Transformacija į „Tarsi Vilnius“, buvo labai dėsninga, natūrali kūrybinės kelionės tąsa.

Paulius: Mums tai miesto simfonija, kuri transformuojasi į audiovizualinį miesto koliažą. Pradžioje pats filmas buvo gana ilgas, po to trumpėjo, tada sekė karantinas, vėliau mes persikėlėme į naują studiją, tiksliau, pasistatėme savo audio tvirtovę, kurioje ir išminkėme galutinį filmo garsą. Manau dar kurį laiką mūsų nepaleis nuostabūs Vilniaus vaizdai ir laike sustingę momentai, tad štai mes jau viena koja ant Valdovų rūmų scenos kartu su maestro Modestu Pitrėnu, orkestru ir BEL CANTO choru. Dabar intensyviai dirbame ir ruošiamės.

Kokie pagrindiniai kūrinio „Tarsi Vilnius“ leitmotyvai?

Eitvydas: Filmas, kurio pagrindu yra kuriamas audiovizualinis miesto koliažas, gimė iš to, kad norėjau atsigręžti į praeitį ir po truputį keliauti į dabartį. Kurdamas filmą filmavau vietas, kurios man pačiam įdomios ir kurias norėjau uždokumentuoti, bei palikti ateičiai. Daug kas, ką filmavau prieš kelerius metus, jau išnykę arba neatpažįstamai pasikeitę. Žinoma, visa medžiaga nepateko į filmą, todėl nepanaudoti kadrai tapo puikia medžiaga dar vienam kūriniui – audiovizualiniam miesto koliažui „Tarsi Vilnius“.

Būtų smagu, jeigu po šio kūrinio žmonės bandytų surasti naujų žiūros į miestą taškų, atkreiptų dėmesį į detales, ar šiaip atsisėstų ant suoliuko ir bandytų pastebėti Vilnių.

Vygintas: Eitvydui pavyko taip nufilmuoti Vilnių, kad žmonės (net ir labai gerai pažįstantys Vilnių) suabejos ar tai, ką jie mato, visą laiką buvo šalia? Miesto grožis slypi detalėse, į kurias dažnai nebeatkreipiame dėmesio. „Tarsi Vilnius“ suteikia galimybę akimis prisiliesti prie tų detalių. Gal kiek keistai nuskambės, bet juodai baltame vaizde tikrai daug spalvų. O muzika emociją tik sustiprins.

Techninės ir idėjinės detalės, bei inspiracijos, kurios Jums patiems buvo svarbios kuriant šį kūrinį?

Vygintas: Su „Tarsi Vilnius“ mes neriame į mums patiems naujas išraiškos formas. Tai tarsi filmas, bet ir tarsi koncertas, kuriame matome tarsi Vilnių. Muzika kinematografiška, iliustruoja matomus vaizdus, bet tuo pačiu norisi pasiekti, kad girdint muziką, vaizdai suktųsi galvoje net ir užsimerkus. Atliekant šitą kūrinį turime nuostabią galimybę bendradarbiauti su Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantais, choru „Bel Canto“, viskam diriguosiančiu maestro Modestu Pitrėnu. Tinkamai išnaudoti šią galimybę, įprasminti orkestro bei choro suteikiamas spalvas taip pat svarbi užduotis.

Paulius: Mus su Vygintu inspiravo vienintelis dalykas – Eitvydo itin jautriai ir unikaliai užfiksuoti Vilniaus vaizdai, momentai kuriuos matydami klausėme savęs – ar tai Vilnius? Tai labai įtakojo mūsų kūrybinį procesą. Pradžioje galvojome, kad sukursime muziką šiems momentams, bet eigoje pasimatė, kad vien muzikos neužtenka, pradėjome rinkti, įsirašinėti Vilniaus garsus. Iš muzikinės pusės patys Vilniaus vaizdai tarsi partitūra, kuria sąžiningai vadovaujamės. Ir norime pasakyti, kad miesto grožiu reikia mėgautis, išgyventi kartu, sustoti, pajusti momentą, galų gale tiesiog pabūti.