Gedulo ir vilties dieną, birželio 14-ąją, šalčininkiečiai pagerbė tremtinių atminimą ir prisijungė prie Tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymo akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“.
Į minėjimą atvyko Šalčininkų rajono savivaldybės vicemeras Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai.
1941 m. birželio 14 d. naktis į Lietuvos istoriją įsirėžė skausmo ir prievartos pavidalu. Gyvuliniai vagonai, šautuvų buožės, neatsakyti klausimai ir ašaros. Per kelias dienas Tėvynės neteko tūkstančiai šeimų ir išsisklaidė po atšiaurius Sibiro kelius. 85 metai skiria šiuolaikinę kartą nuo baisios tautos tragedijos nakties, kai buvo pradėtas sistemingas lietuvių ir lenkų tautų naikinimas. Tačiau per netektis ir tremtis žmonės neprarado savo tapatybės, kalbos, tikėjimo ir laisvės troškimo.
Renginys prasidėjo Šalčininkų Šv. apaštalo Petro bažnyčioje. Klebonas kun. Stanislav Matiukevič meldėsi už 1941 metų birželį pradėtus tremti į tolimus kraštus mūsų tautiečius.
– Šiandien minėdami Gedulo ir vilties dieną į šventas mišias atsinešame ne tik istorinę atmintį, bet ir gyvą maldą už tuos, kurių gyvenimą palietė tremtis, kalėjimai, prievarta, netektis ir kančia, – kalbėjo kun. Stanislav Matiukevič atkreipdamas dėmesį į tai, kad tremtį ir represijas kentusių žmonių kančios davė viltį ateinančioms kartoms.
Po mišių minėjimo dalyviai kartu su parapijos vikaru Miroslavu Jonu Domanskiu rinkosi Šalčininkų kapinėse, prie koplytstulpio tremtiniams. Čia taip pat sukalbėta malda, padėtos gėlės, uždegtos žvakės, o tremtinių vardu į susirinkusius kreipėsi Marytė Jaraščiukienė dėkodama už atminimo puoselėjimą ir pagarbą istorinei tiesai.
Minėjimas tęsėsi Šalčininkų kultūros centre, jo dalyviai skaitė tremtinių ir politinių kalinių vardus, pavardes, gimimo metus ir juos ištikusį likimą. Todėl skambėjo žodžiai „negrįžo“, „likimas nežinomas“, „emigravo į Lenkiją“, tačiau buvo ir viltingai skambančių „sugrįžo į Lietuvą“.
– Sovietinė sistema norėjo iš Lietuvos atimti ne tik žmones, bet ir žmogiškumą. Deja, skausmas palietė visas bendruomenės, kuriose buvo tremtinių, todėl šiandien gedime. Ir kartu norime, kad mūsų valstybė stiprėtų, augtų, klestėtų ir stengiamės padėti jai per savo kasdienius darbus ir nuoseklų pareigų atlikimą. Tai ir yra viltis ir didžiausias gėris, – kalbėjo vicemeras Valdemar Sliževski dėkodamas renginio organizatoriams.
Minėjimas tęsėsi Šalčininkų kultūros centre, jo dalyviai skaitė tremtinių ir politinių kalinių vardus, pavardes, gimimo metus ir juos ištikusį likimą. Todėl skambėjo žodžiai „negrįžo“, „likimas nežinomas“, „emigravo į Lenkiją“, tačiau buvo ir viltingai skambančių „sugrįžo į Lietuvą“.
– Sovietinė sistema norėjo iš Lietuvos atimti ne tik žmones, bet ir žmogiškumą. Deja, skausmas palietė visas bendruomenės, kuriose buvo tremtinių, todėl šiandien gedime. Ir kartu norime, kad mūsų valstybė stiprėtų, augtų, klestėtų ir stengiamės padėti jai per savo kasdienius darbus ir nuoseklų pareigų atlikimą. Tai ir yra viltis ir didžiausias gėris, – kalbėjo vicemeras Valdemar Sliževski dėkodamas renginio organizatoriams.
Svarbi renginio akimirka – tremtinių vardų skaitymas. Pasikeisdami juos skaitė vicemeras Valdemar Sliževski, gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokiniai ir jų mokytojai. Tądien netrūko istorijos apmąstymų, svarstymų, susikaupimo ir pripažinimo, jog istorinę tiesą reikia saugoti.
