Gegužės 2 d. 11.15 ir 13 val. Nemenčinėje, po renovacijos darbų duris atvėrusiame kultūros centre vyks nemokamos ekskursijos po parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Ekspozicija, kurią parengė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, skirta Lietuvos nacionalinės premijos laureato, teatro režisieriaus Jono Jurašo gyvenimui ir kūrybai.
Parodoje per fotografijas, dokumentus, laiškus, įgarsintus J. Jurašo prisiminimus, spektaklių plakatus ir scenas iš spektaklių pristatomas J. Jurašo kūrybinis palikimas ir likimo smūgių nepagailėjęs gyvenimas. 1941-aisiais, Jonui, dar penkerių vaikui matant, bernai baltaraiščiai sušaudė abu jo tėvus. O kai buvo dvidešimties, jis, Lietuvos žemės ūkio akademijos antro kurso studentas, pateko į KGB akiratį, nes Kauno senosiose kapinėse prie Lietuvos nepriklausomybės paminklo dalyvavo pasipriešinimo akcijoje reiškiant vienybę su vengrais, tų metų spalio 23-ąją sukilusiais prieš sovietų okupantus.
Po sėkmingų režisūros studijų Maskvoje, GITIS‘e (Sąjunginis teatro meno institutas) J. Jurašas Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre, pristatė diplominį darbą – A. Volodino pjesę „Paskyrimas“, tačiau po kelių premjerinių rodymų, „reaguojant į darbo žmonių laiškus“ teatro partinė organizacija uždraudė rodyti „smulkiaburžuazinį“ spektaklį… Ir vėliau beveik visi J. Jurašo sukurti spektakliai sulaukdavo teatrų vadovų, partinių organizacijų ar aukštesnės valdžios struktūrų cenzūros, reikalavimų keisti atskirus spektaklių režisūrinius sprendimus ar visai „nuimdavo“ pastatymus. Tarp tokių, žiūrovų nepamatytų spektaklių – F. Durrenmatto „Fizikai“ Maskvos M. Lomonosovo universiteto Dramos teatre, V. Šekspyro „Makbetas“ Maskvos „Sovremennike“. 1967 m. Lietuvos akademiniame dramos teatre J. Jurašas pastatė L. Zorino Varšuvos melodiją“, S. Mrožeko „Tango“. Spektakliai sulaukė milžiniško pasisekimo, tačiau…
lenkų dramaturgas Slavomir Mrožek, 1968 metais, jau gyvendamas Prancūzijoje, kartu su Europos intelektualais pasirašė protesto laišką prieš sovietinės kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją, – jo kūryba buvo uždrausta, populiarusis spektaklis „Tango“ buvo nuimtas. Didelio cenzūros dėmesio ir įsikišimo sulaukdavo beveik visi J. Jurašo spektakliai, pastatyti Kauno dramos teatre: M. Bulgakovo „Moljeras“, K. Sajos „Mamutų medžioklė“, K. Sajos „Šventežeris“, J. Glinskio „Grasos namai“, kiti.
Vis dėlto svarbiausias J. Jurašo gyvenimo spektaklis – Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ su aktore Rūta Staliliūnaite pagrindiniame vaidmenyje. Pastatytas gūdžiais 1972-aisiais, lėmė tolimesnį menininko gyvenimą. Pavasarį kultūros funkcionieriai sužlugdė premjerą, J. Jurašas parašė atvirą laišką Lietuvos kultūros ministrui apie nuolatinį cenzūros persekiojimą, kūrybinių sumanymų žlugdymą. Tai buvo pirmas atviras protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašą atleido iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti kituose teatruose. Menininko šeima, persekiojama KGB, šiaip taip vertėsi, draugams parūpinant atsitiktinių darbų. Sovietinei sistemai išdrįsę pasipriešinti Jonas ir Aušra Marija Jurašai buvo pirmieji vėlyvojo sovietmečio emigrantai, 1974-aisias KGB išprašyti iš Tėvynės. Nusikelti į tuos laikus padeda pagrindiniai parodos „Jonas Jurašas. Būties kaina“ akcentai: dailininkės Janinos Malinauskaitės sukurtas Barboros Radvilaitės kostiumas ir spektakliui pagaminto Vilniaus Aušros Vartų Madonos paveikslo, taip užrūstinusio sovietinius funkcionierius, kopija.
Ir šiandien J. Jurašas kai kam nepatogus, nes vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis: visur ir visada – gyvenime ir kūryboje – elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę. Dėl to verti dėmesio J. Jurašo gyvenimas ir darbai, skatinantys mąstyti apie menininko kūrybą, jo vietą visuomenėje, aktyvią veiklą keliant šalies nepriklausomybės, valstybingumo idėją. Dėl to garsusis J. Jurašo atviras laiškas, kuriame jis išreiškė savo – Žmogaus ir Menininko – pagrindines gyvenimo nuostatas, įtrauktas į mokyklinę 11 klasės lietuvių kalbos programą.
Parodoje apžvelgiant daugiau kaip penkiasdešimt J. Jurašo spektaklių, pastatytų sovietmečio cenzūros laikais Lietuvoje ir Rusijoje, Vakarų pasaulio scenose (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje,
Japonijoje), nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, skleidžiasi ryški kūrėjo asmenybė, jo darbų išskirtinumas ir svarba.
Paroda Nemenčinėje veiks iki gegužės 30 d.
Nemenčinės kultūros centro informacija
