Tarptautinė paroda, skirta vaikystės fenomenui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje.
Valdovų rūmų muziejuje atidaryta išskirtinė paroda, kurioje atskleidžiama, kaip atrodė ir keitėsi vaikų gyvenimas nuo XIV a. antros pusės iki XIX a. vidurio. Tai pirmoji paroda šia tema Lietuvoje, įvairiapusiškumu išsiskirianti iš panašių parodų, rengtų ir kitose šalyse. Tokio teminio pjūvio parodos parengimas yra itin sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik puikiai išmanyti istoriją ir kultūrą, bet ir pažinti atminties institucijų rinkinius, turėti patirties atrenkant eksponatus. Šioje parodoje – beveik 300 eksponatų, surinktų iš Austrijos, Vengrijos, Švedijos, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos muziejų, archyvų, privačių kolekcijų – iš viso net iš 28 savininkų. Rengiant parodą stengtasi parodyti, kaip kito požiūris į vaikystę: nuo visuomenėje „nematomų“ mažųjų iki kūdikių šeimos portretuose, nuo visuomenės kritikos motinoms, per daug prisirišusioms prie savo atžalų, iki vaiko, kaip individo, asmenybės pripažinimo. Parodoje įdomių dalykų neabejotinai atras tiek vaikai, tiek suaugusieji.
Kūdikio laukimo, gimimo, sveikatos ir, deja, tais laikais dažnos ankstyvos mirties, auklėjimo, aprangos, mokymo, pramogų, dalyvavimo viešajame gyvenime temos – visa, kas telpa į žodį „vaikystė“, buvo nepamiršta ir pristatyta parodoje Valdovų rūmų muziejuje. Kaip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno vaikai, matyti iš portretų, grafikos darbų ir piešinių. Kaip ir kokių dalykų mokėsi – iš tėvų nurodymų, išdėstytų raštu, dailyraščio darbų, vadovėlių ir proginių leidinių. Kuo žaidė, kaip puošėsi – iš archeologinių radinių, išlikusių vaikiškų drabužių ir aksesuarų, baldų, žaislų ir ginklų.
„Skaityti, rašyti ir skaičiuoti parapinėse mokyklose buvo mokomi jas lankę „prasčiokai“, o didikų vaikams dar buvo privaloma ir jodinėti, mokėti naudotis ginklais, – eksponuojame specialiai vaikams gamintus arbaletus, kalavijus, kardus. Lankytojai pamatys ir išlikusį, iš Švedijos atvežtą būsimojo Lietuvos ir Lenkijos valdovo Vladislovo Vazos vaikiškų šarvų šalmą. Sosto įpėdiniui šarvai buvo užsakyti dešimtojo gimtadienio proga Italijoje, 1605 metais“, – parodos eksponatus pristato kuratorė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė. Neseniai Valdovų rūmų muziejuje taip pat buvo eksponuojami Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto vaikiški šarvai. Pasak parodos kuratorės, tokie vaikiški šarvai buvo užsakomi labiau kaip prabangos, socialinio statuso ženklas – į mūšio lauką vaikų niekas nesiuntė, nors ant eksponuojamo šalmo yra išlikusių kovos ženklų.
Prabanga spinduliuojančių valdovų vaikų atvaizdus papildo istorijos apie įpėdiniams nuo pirmųjų gyvenimo dienų tėvų ir visuomenės keltus milžiniškus reikalavimus ir lūkesčius. Pasak R. Leonavičiūtės-Gecevičienės, „neįtikėtina, bet turtingų šeimų vaikai prieš kelis šimtmečius mokėsi panašių dalykų, kurių mokome savo atžalas ir šiandien – tai užsienio kalbos, istorija, teisė, skaičiavimo, geografijos, anatomijos, astronomijos pamokos. Ir mokslo programa vis plėtėsi: Žygimantas Senasis dar buvo gavęs ne tokį nuoseklų išsilavinimą, kaip, pavyzdžiui, jo sūnus, o juo labiau – vėliau gyvenusių valdovų atžalos. Tarkim, kito valdovo, Jono Sobieskio, vaikams buvo sudaryti kosminiai tvarkaraščiai – tėvai net buvo surašę valandas, kada jie turi ryte keltis, ką mokytis, kelintą valandą eiti miegoti. Berniukai, žinoma, buvo svarbiausi, tačiau mergaitėms taip pat reikėjo mokytis.“
Dauguma iki mūsų dienų išlikusių objektų atspindi didikų ir valdovų vaikų patirtis, tačiau parodoje taip pat eksponuojami išlikę artefaktai apie kitokią – skurdžią ir atšiaurią pamestinukų vaikystę. Lankytojai nesunkiai atpažins universalius, nepriklausomai nuo epochos vaikų gyvenime svarbius daiktus: kūdikių priežiūros reikmenis, baldelius, žaislus, knygeles, be kurių neužaugo nė viena karta.
Kita parodos kuratorė Rita Lelekauskaitė-Karlienė sako, kad parodos rengimas abiem kultūros istorikėms suteikė daug atradimų: „Pavyzdžiui, vaiko kostiumo raida. Žvelgdama į portretus nesusimąstydavau, kad XIV–XVII a. vaikai buvo rengiami tokiais pačiais drabužiais, kaip suaugusieji, tik kelis kartus mažesniais. Todėl jų portretai, kartais lyg sumažintų suaugusiųjų, atrodo keisti. Berniukai, kaip ir mergaitės, iki ketverių metų dėvėjo sukneles, kad paslėptų vystyklus. Nevaržantys judesių vaikiški drabužiai pradėti siūti tik XVIII amžiuje!“
Dar vienas dalykas, į kurį siūlo atkreipti dėmesį R. Lelekauskaitė-Karlienė, – vaikų vaizdavimas. Iki XVIII a. dailininkai vaikus „sendindavo“, tarsi mėgindami nuspėti būsimo suaugusiojo bruožus. „Lankytojai pamatys Žygimanto Augusto portretą, kuris sukurtas, kai jam buvo vos vieneri. Tačiau atrodo lyg būtų mažiausiai ketverių metų vaikas“, – juokiasi parodos kuratorė.
Parodos pavadinimas „NErūpestingas amžius“ atliepia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyravusį dvilypumą, nes ne visiems vaikystė buvo nerūpestingas, šviesus amžiaus tarpsnis, – daugelio pečius nuo pat mažų dienų slėgė ir atsakomybės našta, – jos neišvengė nei gimusieji valstiečių ar nelaisvųjų šeimose, nes vos paūgėję turėjo eiti dirbti, nei Lietuvos ir Lenkijos valdovų atžalos. Idiliškiems šeimų su vaikais portretams atsvarą sudaro eksponuojami Vilniaus pamestinukų istorijos artefaktai.
R. Leonavičiūtės-Gecevičienės, teigimu, „Ši paroda Valdovų rūmų muziejuje išsiskirs spalvomis ir net požiūriu į istoriją. Įprastai parodose daug dėmesio skiriame valstybingumo, meno istorijos, didžiųjų asmenybių temoms, šįkart svarbiausia – vaikų kasdienybė. Todėl ir sakome, kad Valdovų rūmų muziejuje tris mėnesius viešpataus vaikystė“.
Parodą sudaro keturios pagrindinės teminės dalys, dėstomos chronologiniu ir teminiu principais: pirmoji – „Lai tik būna sveikas…: laukimas, gimimas ir vaiko trapumas; antroji – „Drabužiai ir avalynė“; trečioji – „Mažas didelis pasaulis: kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai“; ketvirtoji – „Užaugti valdovo dvare“.
Valdovų rūmų muziejuje paroda veiks iki 2023 m. sausio 15 d.
