Emilijos Pliaterytės, o kartu ir visų pasižymėjusių lietuvių moterų garbei, ansamblis „Lietuva“ ruošia naują muzikinį spektaklį, kurio sukūrimui pakvietė iki šiol nematytą tandemą – režisierių-dramaturgą Kęstutį Jakštą ir didžiųjų Lietuvos renginių režisierių Dalių Abarį.
Ambicingas dviejų režisierių projektas atskleis moters kaip lyderės stiprybę, galinčią suburti bei įkvėpti ištisas kariaunas kovai už idėjas ir už savo šalį. Kūrėjai atkreipia dėmesį, kad per mažai kalbama apie mūsų šalies istorinius herojus. Todėl valstybinis ansamblis „Lietuva“ tęsia savo kūrybinę misiją ir toliau į sceną perkelia reikšmingiausius Lietuvos istorijos etapus, kuria muzikinius spektaklius apie iškilias asmenybes.
„Emilija Pliaterytė yra XIX a. laikmečio herojus, o mes apie savo herojus kalbame per mažai. Dažnai galvodavau, kodėl taip sparčiai vystėsi mūsų valstybė, ir manau, kad tai lėmė ryškios asmenybės, pradedant Vytautu Didžiuoju ir baigiant Emilija. Remiantis istorija, jie ėmėsi drąsių žingsnių ir viską įveikė tikėjimu. O kas mūsų šių dienų herojus? Ar mes apskritai turėsime XXI amžiaus herojus, kas jie bus?“, – svarsto K.Jakštas, vienas iš būsimo muzikinio spektaklio režisierių.
Grafaitė Emilija Pliaterytė buvo 1830-1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo dalyvė ir kapitonė, kilusi iš garsios Pliaterių giminės. Kaip žinoma, sukilimas tuometinėje Rusijos imperijoje kilo dėl nepasitenkinimo valdžia ir represijomis. Tąkart Emilija įstojo į sukilėlių gretas, nusikirpo plaukus ir persirengė vyriškais drabužiais, įveikė ne vienerias sunkias kautynes, už kurias jai buvo suteiktas generolo laipsnis. Šiandien E.Pliaterytės atminimas saugomas bei gerbiamas Lietuvoje, Lenkijoje, net JAV ir kitose šalyse.
Bandys suderinti kūrybines ambicijas
K.Jakštas su ansambliu „Lietuva“ režisavo koliažinę operą „Mažvydas“, o D.Abaris režisavo kitą ansamblio muzikinę dramą „Sakmė apie dovanotą širdį“. Abu įsitikinę, kad naujame projekte suderins savo kūrybines ambicijas ir stiprybes.
„Kiekvienas menininkas turi vidinę ambiciją. Dalių pažįstu daug metų, žinau jo darbus ir charakterį. Tame ir sudėtingumas, ir sėkmė – kodėl gi nepabandžius suderint? Pasaulinėje praktikoje tai jau vyksta, žinau miuziklų, kur šeši kompozitoriai kuria, taip būna ir kino industrijoje. O Dalius jau seniai minėjęs, kad būtų įdomu kartu padirbėti. Jis labai stiprus technologiniuose scenos sprendimuose, o mano sritis – labiau darbas su artistais, aktoriais, muzikine dalimi. Manau, kad diskutuodami kursim bendras mizanscenas. Spektaklio scenarijų kurs gerai žinomas poetas, scenaristas Alvydas Šlepikas. Įsivaizduokite – toks užtaisas, kaip parako statinė, visi neblogai išmanantys sceninius niuansus. Gausis įdomus reginys, turime puikią istoriją ir didvyrišką moterį karžygę.“
„Kuriant didelius pastatymus (tikiuosi toks ir šis bus), visada tenka dirbti komandoje su daug kūrėjų ir man tai labai patinka, nes iš jų visų mokausi. O dirbti su scenos profesionalais išties didelė privilegija. Tai ne pirmas kartas, kada kūrybiniai keliai suveda su skirtingais režisieriais. Rengiant Valstybei svarbius renginius teko dirbti pagal Eimanto Nekrošiaus scenarijų, keliai dažnai suveda su kino režisieriumi Romu Lileikiu, „Skrajojantį olandą“ kūrėme kartu su operos režisieriumi Gediminu Šeduikiu, na o dabar turėsiu garbės būti komandoje su Kęstučiu. Kaip seksis, parodys laikas, bet tikrai žinau, kad laukia dar vienas labai įdomus kūrybinis laikas“, – sako režisierius D.Abaris, Auksinio scenos kryžiaus laureatas.
Suderinti dviejų skirtingai kuriančių režisierių pajėgumus mintis kilo ansamblio „Lietuva“ vadovei Editai Katauskienei.
„Muzikinius spektaklius statėme su abiem kūrėjais ir abiejų stilius bei darbo procesas yra labai skirtingi, bet pabandyti juos suvienyti mintis kilo mums su Kęstučiu anksčiau – kuriant „Mažvydą“ (2020 m.). Šia idėja dar labiau patikėjau po to, kai kartu su Daliumi pastatėme muzikinę sakmę. Bendraudama su abiem mačiau, kaip režisieriai pagarbiai žiūri vienas į kito kūrybą, nekonkuruodami, diskutuodami, ieškodami geriausių sprendimų. Pagaliau juk per tuos kelerius metus dirbdami komandoje pamatėme jų stipriausias puses ir kur jie vienas kitą galėtų papildyti. Suprantu, kad priešakyje – ambicingiausias ansamblio projektas lig šiol, todėl ir pajėgos reikalingos jau patikrintos, stiprios ir su pamiltais režisieriais.“
Lietuviškoji Žana d‘Ark
Naujo istorinio spektaklio kūrybinis kelias yra gana ilgas, pradedant idėja, kuriamu scenarijumi, libretu, muzika ir baigiant scenografijos bei kostiumų dailininkų sumanymų įgyvendinimu. Šiame etape K.Jakštas ir D.Abaris formuoja bendrą kūrybinę viziją – kaip paveikiausiai atskleisti lietuviškosios Žanos d‘Ark istoriją.
„Tikrai žinome, kad tai bus muzikinis spektaklis, nes muziką kurti patikėta Jievarui Jasinskiui – talentingam menininkui, prisidėjusiam prie daugelio paskutinių metų sukurtų lietuviškų miuziklų. Jievaras ne tik talentingas aranžuotojas, bet ir įdomus bei labai produktyvus skirtingų muzikinių žanrų kūrėjas. Tad kaip suprantate, galime tikėtis naujo miuziklo Lietuvoje, tik klausimas, ar jis bus klasikinis, ar kūrybinė komanda pasuks kiek netradiciniu keliu, ieškodama naujų muzikos ir scenos menų sintezės – laikas parodys. Man asmeniškai visada įdomiau ieškoti naujų išraiškos formų, nors labai įdomu būtų kurti ir istorinę, kostiuminę dramą.
Apie Lietuvos moteris sukurta nemažai gražių istorijų ir legendų, tačiau tokios moters portretas, manau, bus daugeliui atradimas. Emilijos istorija tikrai verta ne tik scenos, bet ir didžiojo ekrano. O man Emilija Pliaterytė – vaikystės prisiminimai, nes šios mūsų tautos karžygės vardas neatsiejamas nuo Dusetų krašto, kuriame aš gimiau ir augau“, – pasakoja D.Abaris.
„Tai tik pradžia, sunku dabar nuspėti, kaip istorija vystysis. Yra tam tikrų išlikusių faktų, pasakojimų, pagal kuriuos bandysime sukurti asmeninę Emilijos Pliaterytės istoriją. Viešai žinome apie sukilimą, vėliau mirtį nuo sunkios ligos, bet apie jos asmeninį gyvenimą žinome labai mažai. Norint parašyti tvirtą kūrinį, turime atrasti herojaus personažo vidinį pasaulį, motyvacijas, dėl ko ji ėjo, veržėsi kautis. Analizuoju tą medžiagą, kurią radau – kas Emiliją atvedė prie tokių didvyriškų poelgių, kodėl ji veržėsi į mūšį, sukilėlių gretas.
Mūsų karžygė uždaraus charakterio, užsispyrusi savyje, herojizuojanti aplinką, nepaprastai mėgstanti istoriją. Tai jos mokytojo įtaka. Kadangi nemažai laiko praleido šalia Daugpilio tvirtovės inžinieriaus-karininko medžiagos, suprantu, kad jis ją mokė karybos pradmenų, kas jai labai patiko“, – analizuoja K.Jakštas.
Didvyrė ne tik Lietuvoje
„Lietuviai Emiliją mato savo didvyre, lenkai – kaip savo, o mes ją parodysime kaip bendrą šių tautų iškilią asmenybę. Norisi atskleisti Pliaterytės patriotizmą, norą kovoti už tėvynę, nesitaikymą su okupacija. Ir ne vien tik remiantis istoriniais faktais, bet ir kalbant per asmeninį gyvenimą – meilės istoriją, šeimą, kovas. Kursime taip, kad spektaklis turėtų šviesią, viltingą pabaigą, nepaisant to, kad sukilimas buvo pralaimėtas. Istoriją projektuosime tiesiai į dabartį, į laisvą ir nepriklausomą šalį“, – pasakoja būsimam projektui siužetinę liniją kuriantis A.Šlepikas. Scenarijų ir libretą jis kūrė ir muzikinei dramai „Sakmė apie dovanotą širdį“, kuri į Trakų pilį sugrįžta 2023 m. rugpjūtį.
„Mes lankėmės Emilijos Pliaterytės muziejuje Kapčiamiestyje, buvome prie jos kapo, paminklų, iki tol nemažai konsultavomės ir dar konsultuosimės su istorikais. Akivaizdu, kad neverta ginčytis, kurios šalies ji karžygė – atvirkščiai, muzikinis spektaklis gali padėti aiškiau suvokti istorinę sąjungą. Kita vertus, mums visiems pasirodė įdomus moters lyderės aspektas ir tai, kad Emilija turėjo net keletą adjutančių moterų. Kaip išaiškino istorikai, moterų stiprybė buvo vienas iš ryškiausių lietuvių bruožų dar LDK laikais. Tai ypač aktualu, matant vis labiau ryškėjančią moterų lyderystę tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje“, – sako ansamblio „Lietuva“ vadovė Edita Katauskienė.
Naujam muzikiniam-istoriniam spektakliui muziką kuria Jievaras Jasinskis, 2018 m. tapęs Kauno bigbendo vyr. dirigentu ir meno vadovu. 2020 m. J.Jasinskio kūrinys simfoniniam orkestrui „Change“ pelnė 2-ąją vietą ir specialų geriausios lietuviškos kompozicijos prizą tarptautiniame konkurse „Future Symphony”.
Premjerą numatoma pristatyti 2024 m. didžiausiuose šalies miestuose, o vėliau – ir už Lietuvos ribų.
