Šiluma ir ypatinga dvasia vieną balandžio 11-osios vakarą pulsavo Šiaurinė biblioteka, pagerbusi iškilios asmenybės – poeto eseisto, vertėjo, dramaturgo, visuomenės veikėjo Marcelijaus Martinaičio – atminimą ir kūrybą.
Vakarą pradėjo poetė, renginių vedėja Elvyra Pažemeckaitė, pristačiusi kūrėjo biografijos ir kūrybos faktus. „M. Martinaitis įgijo techniko specialybę, Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, čia vėliau ir pats dėstė tautosaką ir literatūrą. Dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, vertėjavo. Išleido keliolika poezijos rinkinių, išverstų į daugiau nei šešiolika kalbų, eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Ne vienas jo eilėraštis tapo populiaria daina („Tu numegzk man, mama, kelią“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“), pagal jo kūrybą pastatyti spektakliai („Pelenų antelė“, „Avinėlio teismas“, „Žemės duktė“). Visuomenėje, universitete būdavęs santūrus, inteligentiškas, tačiau savoje kompanijoje atsipalaiduodavo, krėsdavo pokštus“, – pasakojo E. Pažemeckaitė.
Viešnia citavo literatūros kritiką Valentiną Sventicką, taikliai apibūdinantį poeto kūrybą: „skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių <…>“.
Renginį papuošė ir vienas žymiausių J. Miltinio dramos teatro aktorių, sulaukęs pripažinimo bei apdovanojimų, sukūręs per 70 ryškių vaidmenų kine, televizijoje – Albinas Kėleris.
„Nežinojau, kad susirinks tik brangiosios, būčiau dar labiau pasiruošęs“, – į renginio dalyvius juokaudamas kreipėsi Auksinio scenos kryžiaus laureatas. A. Kėleris prisipažino, jog dar iš mokyklos laikų mėgsta M. Martinaitį, turi beveik visus rinkinius. „Jo kūriniai, po kurio laiko skaitant iš naujo, įgauna kitokių spalvų. Vadinasi, tai nesenstanti, aktualumo neprarandanti, tikra poezija“, – kalbėjo aktorius.
„Esu ne deklamatorius, o skaitovas. Tai du skirtingi dalykai. Man svarbu išgryninta mintis. Eilės turi „kalbėti“ esmę, žodžius, o ne skambėti kaip lozungas. Tai kažkas sakralus, lyg apsikabinus draugą šnabždėtum jam į ausį paslaptį“, – teigė A. Keleris.
„M. Martinaitis pasižymi taupumu, bet tuo pačiu talpumu. Tai tikra nesumeluota intonacija nuo saulės, žemės, dalgio…“.
Į skaitovo amplua įsikūnijęs aktorius suteikė unikalią progą susirinkusiems paklausyti geros poezijos. Klausytojų ausims naujai suskambo M. Martinaičio eilės: „Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių“, „Amžinas tiltas“, „Vakar ir visados“, „Prisipažinimai“, „Paskyrimas“, „Ant rudenio laukų juodų“, „Padainuok man“, „Kukutis pasakoja apie savo moterį“, „Pagyvenusio vyro išpažintis senam kunigui“ ir kt.
Aktorius savitai, su įtaiga, puikia dikcija, sodriu tembru ir artistiniu organiškumu perteikė tas emocijas, jausmus ir idėjas, kurias poetas M. Martinbaitis sudėjo į savo eiles.
Susitikimas įvyko dėka Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės projekto „Literatūros ir kino dienos bibliotekoje“, skatinančio supažinti su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūryba.
Indrė Rapkevičienė
