Pasaulinė pandemija ir šalyje galiojantis karantinas neabejotinai paveikė ir vienišų šalies senelių gyvenimą. Tačiau jais jau ne vienerius metus besirūpinantis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoris Vytautas Jasutis teigia, jog anksčiau gyvavusios draugystės tarp vienišų senelių ir jų bičiulių savanorių nenutrūko: „Tiesiog mūsų apsilankymai tapo kitokie – išmokome ne tik saugiai pristatyti seneliams reikalingus maisto produktus ar vaistus, bet ir atradome kūrybiškų būdų, kaip aplankyti senelius. Anksčiau tikriausiai nebūtume pagalvoję, kad gerti arbatą ar drauge mankštintis galima ir per balkoną“. Projekte „Gerumo pajėgos prieš virusą – Lietuvos Raudonasis Kryžius ir Aviva“ dalyvaujantis savanoris dalinasi patarimais, kaip šiuo laikotarpiu galima aplankyti, nustebinti, pakelti nuotaiką ir priversti nusišypsoti vyresnio amžiaus žmones net ir per atstumą.
- Gėlininkystės pradmenys telefonu
„Iš tiesų prasidėjus karantinui senelių gyvenimas pernelyg nepakito. Mano Vilniuje globojama močiutė Valė sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Todėl ar karantino, ar eilinė diena – jos jai nelabai kuo skiriasi. Kaip ji pati sako: „Aš taip gyvenu jau ne vienerius metus – sveiki atvykę į mano pasaulį“, – pasakoja V. Jasutis. – Tačiau mes savanoriai jaučiame, kad šiuo laikotarpiu seneliams nuoširdus tarpusavio ryšys, nuolatinis bendravimas ir palaikymas – ypač svarbūs. Todėl telefonas – puikus pagalbininkas. Patikėkite, vos vienas skambutis ir kelios minutės pokalbio daro stebuklus.“
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoris teigia, jog šiuo laikotarpiu jis savo globojamai senelei skambina kone kasdien. Bičiuliai kalbasi ne tik apie kasdienius rūpesčius ar svarbias naujienas. Neretai jų pokalbio centre – gėlės.
„Pastaruoju metu gėlės – tai pagrindinė mūsų pokalbių tema. Niekada nebūčiau pagalvojęs, jog karantino metu būtent augalai taps tiltu tarp manęs ir mano pašnekovės. Įsivaizduokite, mano globojama močiutė Valė taip aistringai pasakoja apie savo auginamas gėlės, kad gėlininkyste susižavėjau bei išbandžiau ir aš. Esu dėkingas, jog kasdien iš jos sulaukiu auksinės vertės patarimų – kur augalas turi stovėti, kaip jį prižiūrėti, puoselėti ir panašiai. Manau, jog svarbiausia atrasti abu pašnekovus dominančią temą – tuomet nuoširdūs ir išsamūs telefoniniai pokalbiai gali bent kiek atstoti gyvus susitikimus“, – teigia V. Jasutis.
- Mankšta per balkoną
„Dabar bendraudami su seneliais jaučiame sustiprėjusį bejėgiškumo jausmą bei tai, jog jie nenori būti pamiršti ir uždaryti tarp keturių sienų. Todėl mes stengiamės sugalvoti, kaip kartu galėtume kažką nuveikti. Pavyzdžiui, mes su močiute Vale, kaip jau supratote, labai mylime gėles, tačiau negalime atvykti vienas pas kitą į svečius ir jomis pasigrožėti. Todėl sugalvojome keletą kartų per mėnesį susiplanuoti susitikimus gryname ore ir jų metu vienas kitam pristatome savo auginamas gėles“, – džiaugiasi V. Jasutis.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programos „Šilti apsilankymai“ vadovė Jurgita Labanauskienė pastebi, jog karantino metu organizacijos savanoriai sugalvoja įvairiausių būdų, kaip galėtų saugiai aplankyti senelius.
„Vieni drauge skaito knygas. Savanoriai ir jų globojami seneliai knygų puslapius drauge verčia ir savo skaitinius aptarinėja ne tik susiskambinę telefonu, bet ir sėdėdami saugiu atstumu lauke ant suoliuko. Kiti drauge reguliariai mankštinasi. Sutartu laiku abu susitinka netoli senelio namų esančiame parkelyje ar miškelyje ir taip abu sportuoja. Kai kurie mankštas daro ir atsistoję savo balkone, o savanoriai – lauke. Panašiu principu vyksta ir arbatos gėrimo ceremonijos, kurios anksčiau buvo įprasta apsilankymų dalis. Dabar savanoriai į termo puodelius pasidarę arbatos atvyksta pas savo globojamus senelius. Šie taip pat pasidaro puodelį arbatos, atsidaro langą arba išeina į balkoną ir tokiu būdu – vienas lauke, kitas namuose – gurkšnoja savo mėgstamiausią arbatą bei šnekučiuojasi. Iš tiesų būdų aplankyti ir drauge nuveikti kažką smagaus yra įvairių – tereikia fantazijos“, – įsitikinusi J. Labanauskienė.
- Saldžios staigmenos
„Man apskritai patinka žmones stebinti mažomis dovanomis. Todėl su malonumu savo globojamai močiutei atnešdamas maisto ar vaistų nuperku kokį skanėstą – šviežių uogų, šokoladinių saldainių ar kokią bandelę. O kartais net pats iškepu obuolių pyragą ir dar garuojantį palieku kartu su pirkinių maišais prie durų. Žinau, kad taip priverčiu močiutę Valę nusišypsoti ir man to pakanka“, – pasakoja V. Jasutis.
Jis teigia, kad ir vyresnio amžiaus žmonės dabar visaip nustebina savo draugus savanorius. Kai buvo šalčiau, seneliai dovanojo savo megztas vilnones kojines, šalikus, kepures. Dabar globojami vyresnio amžiaus žmonės neretai Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorius vaišina jų pagamintais skanėstais.
V. Jasutis ragina atrasti būdų, kaip kitaip, ne įprastais apsikabinimais ar apsilankymais, parodyti dėmesį seneliams, jų nepamiršti ir nenustumti į šoną: „Mūsų organizacijos savanorių globojami vyresnio amžiaus žmonės ir šiaip neretai jaučiasi vieniši, o dabar toks laikas, kai ši būsena dar labiau slegia. Todėl labai svarbu jų nepamiršti ir atrasti skirtingų būdų kaip parodyti dėmesį ir rūpestį. Juk karantinas kažkada baigsis, o vienišumas – ne.“
Norėdami vyresnio amžiaus žmonėms palengvinti šį laikotarpį Lietuvos Raudonasis Kryžius drauge su uždarąja gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo bendrove „Aviva Lietuva“ vykdo projektą „Gerumo pajėgos prieš virusą – Lietuvos Raudonasis Kryžius ir Aviva“. Šiam projektui „Aviva Lietuva“ skyrė 122 tūkst. eurų, kurie leido diegti savanorių nuotolinių mokymų ir informavimo sistemą, padėsiančią lengviau rūpintis skirtinguose Lietuvos miestuose gyvenančiai vienišais senyvo amžiaus žmonėmis.
Kiekvienas gali padėti vienišiems seneliams ir kitiems krizės paliestiems žmonėms skirdamas 1,2 % paramą Lietuvos Raudonajam Kryžiui.
