Antrojo pasaulinio karo metu 1944 metais slenkant frontui per Lietuvą prasidėjo antroji sovietų okupacija, prasidėjo partizaninis karas, kuris tęsėsi net iki 1953 m. Manoma, jog šioje kovoje dalyvavo apie 100 tūkst. šalies gyventojų, o apie 20 tūkst. iš jų žuvo. Tokio masto organizuotas ginkluotas pasipriešinimas okupacijai Lietuvoje turi ypatingą reikšmę naujausių laikų istorijoje.
„Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis dar 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau augo į didesnius organizacinius vienetus: buvo formuojamos rinktinės, apygardos ir sritys. Lietuvos partizanai praktiškai neturėjo pagalbos iš išorės, bet buvo stipriai palaikomi vietos gyventojų, mastas buvo išties didžiulis, kuris parodė tautos valią priešintis barbariškam okupantui. Dabar matydami, kas vyksta Ukrainoje, galime ryškiau suvokti tuos žiaurumus“, – pasakoja Strateginių iniciatyvų centro vadovas Alkas Paltarokas.
Masinės okupantų represijos ir pasipriešinimas
Ilgainiui buvo siekiama suvienyti Lietuvoje veikusias okupantui besipriešinančias karines teritorines struktūras, įsteigti bendrą kovotojų organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už Lietuvos išlaisvinimą. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai vyko masinės represijos, taikių gyventojų kankinimai, žudymai ir trėmimai. Gyventojų turtas buvo plėšiamas, vykdoma kolektyvizacija, naikinama kultūra ir vykdomas genocidas. Įsitvirtino nusikalstama komunistinė diktatūra. Lietuvos partizanai priešinosi šiems procesams, todėl jie buvo laikomi režimo priešais, o neretai ir dabar yra Rusijos Federacijos informacinio karo taikinyje.
Visos Lietuvos Laisvės kovotojų suvažiavimas
„1949 m. vasario mėn. įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Tai buvo istorinis įvykis, atžvelgiant, kokiomis sudėtingomis sąlygomis pavyko jį suorganizuoti ir kokią svarbią istorinę reikšmę šis įvykis turėjo. Buvo sudaryta Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio vadovybė, nustatyta LLK Sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, LLK Sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai. Visi šie simboliai, ženklai ir dokumentai vis labiau ir ryškiau matomi ne vien istorijos tyrinėtojams, bet ir plačiajai visuomenei“, – pasakoja A. Paltarokas.
Svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai-vadai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Deklaracijos istorinė reikšmė ir aktualumas
Deklaracijoje pabrėžiama, kad dokumentas pasirašytas atstovaujant visoms Lietuvoje veikiančioms partizanų apygardoms. Deklaracijoje kalbama apie nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę, gyvuojančią 1922 m. Konstitucijos dvasia. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Suvažiavime taip pat priimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio šūkis: „Atiduok Tėvynei, ką privalai”.
Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino jį kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.
„Tai buvo vienintelis visuotinis Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio vadų susirinkimas. Padėtis 1949 m. darėsi vis sudėtingesnė: okupantai naudojo visas įmanomas žiauriausias priemones, siekdami nuslopinti pasipriešinimą bei tautos valią gintis. Nepriklausomybės atstatymo nesulaukė nė vienas 1949 m. Vasario 16-osios deklaraciją pasirašęs partizanas. Svarbu paminėti, kad net keturi išskirtinį dokumentą priėmę partizanų vadai buvo mokytojai. Kitas ypač svarbus faktas, jog 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme teisėjų kolegijos galutiniame sprendime konstatuojama, jog prieš Lietuvos gyventojus 1944–1953 metais okupantai, jų represinės struktūros vykdė genocidą. Tokiems nusikaltimams nėra senaties. Dėl politinių ir kitų istorinių bei faktinių aplinkybių Lietuvoje nuteista tik apie šimtas Lietuvos partizanų naikinime dalyvavusių nusikaltėlių. Tačiau istorinis teisingumas visada įsigali ir dabar to siekti yra sąmoningo piliečio pareiga“, – dėsto Strateginių iniciatyvų centro vadovas Alkas Paltarokas.
Faktiniais Lietuvos vadovas pripažinti ir aukščiausi partizanų vadai
Remiantis 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki savo mirties 1953 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo „kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“. 2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, jog po Jono Žemaičio-Vytauto mirties, kovojančios Lietuvos Prezidentu tapo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.