Dvarai Lietuvoje atsirado dar XIV a. pabaigoje, o XIX-XX a. sandūroje jų jau buvo daugiau nei 3 tūkstančiai. Dvarininkystė Lietuvoje privalėjo atlaikyti ne vieną sukrėtimą ir išbandymą, o prieš dešimtmetį skaičiuota, kad Lietuvoje likę tik keli šimtai dvarų, iš kurių dauguma – itin prastos būklės. Visgi dvarų istorija mūsų šalyje puoselėjama per kiek netikėtą prizmę – pieno produktus, kuriuos kasdien matome parduotuvių lentynose.
Dvaruose – moderni technika bei kvalifikuoti specialistai
Kaip rašoma Leono Mulevičiaus knygoje „Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje”, dvaruose buvo naudojamos modernios angliškos, suomiškos ir vokiškos technologijos, kurias dvarininkai atsigabendavo iš užsienio. Be to, tarp dvarininkų populiarėjo specialus agrarinis išsilavinimas, pavyzdžiui, 1899 m. Joniškėlio dvare pradėjo veikti viena pirmųjų Lietuvos žemės ūkio mokyklų. Vėliau jų daugėjo, o mokyklos kviesdavosi lektorius iš užsienio, kurie padėjo Lietuvai ruošti aukštos klasės specialistus.
Lietuvos pienininkystės puoselėjimas atsispindi ir skaičiuose. Pavyzdžiui, 1913 m. Lietuvoje vidutiniškai vienam gyventojui buvo pagaminta 270 kilogramų pieno, 1939 m. šis skaičius jau siekė 400 kg, 1962-aisiais – 792 kg. Istorikas Alfredas Bumblauskas yra skaičiavęs, kad tarpukariu Lietuvoje veikė apie 300 pieninių ir du tūkstančiai pieno nugriebimo punktų, kuriuose per metus būdavo perdirbama apie 500 mln. kg pieno. Pasak A. Bumblausko, daugiausiai buvo gaminama sviesto, o Lietuva netgi buvo patekusi į daugiausiai sviesto eksportuojančių šalių penketuką Europoje.
Dvaruose puoselėtų tradicijų įtaka pieno produktų kokybei
Dvarų funkcija Lietuvos istorijoje buvo labai plati. Tai buvo kultūros, švietimo židiniai, taip pat vystę gamybą, gyvulininkystę ir žemės ūkį. XIX a. Lietuvoje panaikinus baudžiavą ir pereinant į rinkos ūkį, būtent dvarai pirmieji įsigijo tobulesnės žemės ūkio technikos, aktyviai pradėjo plėtoti įvairias gamybos šakas – sodininkystę, žuvivaisą, cukrinius runkelius, pienininkystę. Dvaruose puoselėtos tradicijos davė didžiulį postūmį ir Lietuvos pienininkystės istorijai, o tuometinį pieno skonį galima atrasti ir dabartiniais laikais.
„Nors dabar mūsų produkcija gimsta gamykloje, tačiau skonis išlikęs toks pats, kaip ir anuomet dvaruose – natūralus, šviežias ir gaivus. Tai užtikrina aukščiausio lygio specialistai, tokie, beje, dirbdavo ir dvaruose. Dabar mes naudojame moderniausias šių laikų technologijas, tą patį darė ir dvarininkai”, – pabrėžia „Pieno žvaigždžių“ filialo „Panevėžio pienas“ vyriausioji technologė Dalia Mickeliūnienė.
Senųjų dvarų receptūros
Dvarų pienininkystės tradicijos šiais laikais išlaikomos ir per receptūrą. „Dvaro” pieno produktai ne veltui ir yra siejami su dvarais – mes studijavome istorinius šaltinius ir šiuolaikinių technologijų dėka išsaugome tradicinį pieno produktų skonį ir kokybę“, – atskleidžia D. Mickeliūnienė.
„Pagal tradicines receptūras kūrėme daug įvairių produktų, pavyzdžiui, vienintelę Lietuvoje 40 proc. grietinę, džiovintus varškės sūrelius, itin lengvai tepamą sviestą, rūgpienį ar jau minėtą vertinguosius pieno baltymus išsaugojusį pieną. Ši produkcija jau ne vienerius metus aklų degustacijų metu ir specialistų, ir vartotojų yra vertinama už puikų skonį bei maistinę vertę“, – pasakoja „Pieno žvaigždžių“ filialo „Panevėžio pienas“ vyriausioji technologė.
Akivaizdu, kad artimiausiu metu pieno bei jo produktų populiarumas niekur nedings. Pernai Lietuvos ūkiuose buvo laikoma daugiau nei 223 tūkst. karvių, 2022 m. supirkta 1,3 mln. tonų pieno, vienam šalies gyventojui teko 537 kg natūralaus riebumo pieno.
