Kiekvienam po (pirmojo pasaulinio) karo gyvenančiam žmogui, – pradeda publikaciją 1928 m. reporteris, – kada atsistato miestai, gerėja gyvenimas, dabartinis Vilnius kelia slegiantį įspūdį.
Skurdžiai miesto išvaizdai tinka ten gyvenančių lietuvių ir lenkų nuotaika: pikti, paniurę, nuskurdę. Daug iš jų bastosi be darbo ar stoviniuoja kertėse. Atvažiavusiam į miestą jie siūlosi panešti daiktus.
Ypač gaila vežikų. Jie pasitenkina mažiausiu atlyginimu. Už nuvežimą iš stoties į kitą Vilniaus galą mokamas 1 auksinas (1 litas, 10 centų).
Visur daugybė elgetų. Jie dažnai stovi prie krautuvių durų, kad pirkėjui jas atidarytų. Taip pasitaiko proga prašyti išmaldos. Elgetos labai įkyri – sunku jais atsikratyti.
Vilniaus didieji restoranai su cukrinėmis dingo. Kam teko būti čia prieš keturis ar penkis metus, dabar jų jau neatpažintų. Štai man leidžiant laiką Vilniuje, per Kalėdų šventes vaizdas liūdnas: Žoržo-Jurgio restorane pietauja vos vienas lankytojas. Garsioje Štralio cukrainėje mačiau tik du užimtus staliukus.
Aplink esančiuose dvaruose padėtis ne ką geresnė. Smulkūs dvarai visai sumenkėjo. Jų savininkai apsileido ir virto tikrais mužikais. Vyro darbo diena apmokama – 1 auks. 50 skatikų (auksinas – zloty = 1 lt. 10 cnt.). Moteris uždirba 90 skatikų. Čia dar būtų nieko, jei ne tokie dideli mokesčiai. Lenkų okupuotam Vilniuje tų mokesčių devynios galybės.
Santykiai tarp Vilniaus valdininkų ir gyventojų yra labai bjaurūs. Žinoma ponas starosta (seniūnas) palaiko gerus santykius su dvarponiais. Smulkūs valdininkai lenkia kupras dvaruose. Daugelis lenkų valdininkų į lietuvį ar baltgudį žiūri kaip į antros rūšies žmogų.
Lenkų valdžia Vilniuje pradėjo kreipti dėmesį į taip vadinamas šlėktas. Tai žmonių luomas, kuris niekuo nesiskiria nuo paprastų sodiečių. Šlėktos pasižymi tuo, kad stengiasi kalbėti lenkiškai. Todėl valdžia iš jų renkasi viršaičius ir šaltyšius, valsčių raštininkus, policininkus. Šlėkta – tai išdidus storžievis ir beširdis.”
1928 m., Vilnius.
