Gegužės 8 d. Jašiūnų dvare atidaryta fotografijų paroda „Stovėjo bajoro dvaras…“. Waldemaro Śliwczyńskio nuotraukose pamatysime Didžiosios Lenkijos vaivadijos dvarus ir dvarelius, rūmus ir pilaites, kuriose 1831–1832 m. viešėjo garsus poetas Adomas Mickevičius.
Renginyje dalyvavo Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič, Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje Konstanty Radziwiłł, Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Dorota Mamaj, parodos autorius Waldemar Śliwczyński, Šalčininkų kultūros centro direktorė Gražina Zabarauskaitė, Jašiūnų seniūnijos seniūnas Zdislav Mažeiko, Jašiūnų M. Balinskio gimnazijos bendruomenė.
Parodos autorius pakvietė į persikelti laike į XVIII a. statytas ir iki šių dienų išlikusias dvarvietes. Vienos jų yra restauruotos, kitos – minimaliai prižiūrimos, trečios – nykstančios, tačiau visos išsaugojusios dvarviečių praeities paslaptis. Neatsitiktinai šiai parodai pasirinktas ir Jašiūnų dvaras, kuriame jaučiama tokia pati dvasia.
Šalčininkų rajono mero Zdzislavo Palevičiaus teigimu, dvarų kultūra yra ypatinga. Pavyzdžiui, Šalčininkų rajono teritorijoje jų buvo apie 20, išliko nedaug, tačiau dauguma jų priklauso Šalčininkų rajono savivaldybei – visiems rajono gyventojams. Rajono dvaruose gyveno Tėvynę mylintys žmonės, narsiai kovoję už jos laisvę. Stanevičius, Mianovskiai, Vagneriai, Domochovskiai, Vendziagolskiai, Balinskiai, Sniadeckiai, kun. Bžostovski, Vilniaus universiteto profesoriai, mokslininkai, inžinieriai, verslininkai – tai tik nedidelė dalis žymių žmonių, kurie kūrė mūsų kraštą ir Abiejų Tautų Respubliką.
– Verta tai atminti, verta puoselėti mūsų praeitį ir ją materializuoti, ja pasinaudoti. Šalčininkų rajone mes vertiname praeitį ne tik apie ją kalbėdami, bet ir stengdamiesi atkurti, kad mūsų palikimas tarnautų žmonėms. Šis dvaras – vienas iš pavyzdžių. Gaila, kad kai kurių dvarų nebeprikelsime, nes nėra ko prikelti. Tačiau svarbu pažymėti, kad reikšmę turi ne dvaro pastatas, o žmonės, kurie jame gyveno ir kūrė. Pavyzdžiui, mūsų rajono dvaruose gyveno net penki Vilniaus universiteto rektoriai. Mūsų dvarai taip pat galėtų atsirasti tokiose nuotraukose ir keliauti pas tautiečius į Lenkiją, pristatydamos Šalčininkų rajoną, – kalbėjo meras Zdzislav Palevič pabrėždamas, kad Šalčininkų rajono savivaldybė yra atvira įvairioms iniciatyvoms ir sumanymams.
Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Dorota Mamaj pastebėjo, kad Waldemaro Śliwczyńskio paroda „Stovėjo bajoro dvaras…“ jau antrą kartą pristatoma Lietuvoje, 2018 metais ji kaip sudedamoji parodos „Lietuva, Tėvyne mano…“ dalis buvo eksponuojama Valdovų rūmuose.
– Pirmasis garsios Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ leidimas pasirodė 1834 m. Joje aprašytas nuoširdumas ir svetingumas idealiai atvaizduoja šį dvarą, kaip pirmąjį, kuriame eksponuojame parodą „Stovėjo bajoro dvaras…“, – kalbėjo Dorota Mamaj vildamasi, kad paroda bus eksponuojama ir kitose Vilniaus krašto dvaruose, kultūros įstaigose ir bibliotekose.
Parodos autorius Waldemar Śliwczyński fotografavo Didžiosios Lenkijos vaivadijos dvarus senu dumpliniu, beveik 100 metų senumo fotoaparatu, norėdamas būti kuo arčiau jų istorijos, priartėti prie laikmečio, kuriame gyveno ir kūrė Adomas Mickevičius.
– Gyvenu Poznanės apylinkėse, Didžiosios Lenkijos vaivadijoje. Kartu su žmona mėgstame keliauti po apylinkes. Vieną kartą mano dėmesį patraukė senas tvartas, privažiavęs arčiau supratau, kai jis arti sunykimo. Tuo pačiu metu lankydamasis nedideliame Prancūzijos miestelyje mačiau, kaip jie siekia išsaugoti paveldą. Todėl savo fotografija nusprendžiau prisidėti prie savo kultūros paveldo puoselėjimo, kad jis nebūtų naikinamas. Nusprendžiau fotografuoti tokius dalykus, kurių būtų gaila, jeigu jie sunyktų, o taip pat norėjau parodyti tos architektūros grožį, – pasakojo parodos autorius.
Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje Konstanty Radziwiłł dėkojo Šalčininkų rajono merui Zdzislavui Palevičiui už rajone puoselėjamą kultūrą ir kultūros paveldą.
– Dvarai buvo sistemingai naikinami ir tai buvo daroma būtent todėl, kad juose žmonės, kurie buvo svarbūs tautinei tapatybei, šie dvarai buvo vertybių puoselėjimo vieta. Dvaras buvo lyderystės vieta. Jų gelbėjimas yra svarbus istorijos ir tautinės tapatybės puoselėjimas. Tiesa, kad ir šis dvaras, priklausęs iš pradžių vienai, po to – kitai šeimai, šiandien priklauso visiems ir yra visiems prieinamas. Tokiu būdu jis išliks ateities kartoms, – pasakė ambasadorius Konstanty Radziwiłł, pasidžiaugęs, kad Jašiūnų dvaras yra kultūros židinys.
Susitikimo pabaigoje fotografas Waldemar Śliwczyński padarė atminimo nuotrauką būtent tuo pačiu senu dumpliniu fotoaparatu.
Parodoje eksponuojama 20 juodai baltų nuotraukų, ji veiks iki birželio 7 d.
Waldemar Śliwczyński (g. 1958) – Lenkijos fotomenininkų sąjungos narys, „Kwartalnik Fotografia“ (iki 2012) ir „Wiadomości Wrzesińskie“ (nuo 1991) leidėjas ir vyriausiasis redaktorius, leidyklos „Wydawnictwo Kropka Śliwczyńscy“ savininkas, Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete baigęs kultūrologijos ir filosofijos studijas, gyvenantis ir dirbantis Vžesnioje (lenk. Września). Jo albumai „Cisza“ („Tyla“, 2008), „Topografia ciszy“ („Tylos topografija“, 2012) ir „808,2 km“ (2015) įvertintos geriausių Lenkijos fotografijos leidinių konkursuose.
Parodos organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras, Jašiūnų dvaro sodybos rūmai, Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus miesto skyrius, Vilniaus lenkų kultūros namai
