Atlikėja Giedrė jau pateko į Lietuvos muzikos istoriją kaip pirmoji surengusi gyvo garso koncertą daugiau nei 300 žmonių karantino metu: Paluknio aerodromo scenoje vykusį pasirodymą žiūrovai stebėjo automobiliuose. Šią patirtį Giedrė vadina kosmine, o klausytojams pateikia dar vieną staigmeną – naują dainą „Užgis iki vestuvių“.
Ko gero, pastarasis jūsų albumas „Nuolat pildoma“ iš tiesų nebuvo galutinis, 100 procentų pabaigtas rezultatas – jį ir toliau pildote naujomis dainomis?
Kai beveik prieš metus išleidau albumą „Nuolat pildoma“, pamaniau, kad visai gera mintis savo įkvėpimą tiesiogiai surišti su albumo pavadinimu ir nuolat jį pildyti naujomis dainomis. Žinoma, CD formatas yra baigtinis, tačiau internetinėse muzikos platformose tęstinumas yra įgyvendinama idėja. Ir štai atėjo ta diena, kai – ta-daaam! – gimė mano nauja daina. Galbūt ji užpildys klausytojų veidus šypsenomis ir išpildys lūkesčius išgirsti kažką linksmo, ypač šių dienų kontekste.
Ar kasdienybėje jums artimesni tokie procesai, kuriuos pradėjai ir pabaigei, pasiekei tvirtą finalinį rezultatą? Ar esate iš tų, kurie daug ką gali ryžtingai pradėti, bet vos dingus ūpui, užėjus tinginiui ar abejonėms numesti ateičiai?
Aš turiu begalę pasiteisinimų, kaip ir dauguma žmonių, kodėl nesusitvarkiau spintos, užmečiau pradėtą megzti megztinį, ar taip ir neužpildžiau kokių nors dokumentų. Pagrindinė priežastis, ko gero, ta, kad tiesiog nėra trūks plyš poreikio, ko negalėčiau pasakyti apie muziką, nes ji – mano deguonis.
Ar daina „Užgis iki vestuvių“ – apie tai, kad ir po meilės kulminacijos – santuokos – gyvenimas tebėra „nuolat pildomas“?
Na, kiekvienas laisvas rinktis – būna ir taip, kad meilė trunka trejus metus, o po to baigiasi kuras, prakiūra bakas ir pildyk nepildęs – ašaromis toli nenuvažiuosi. Vis dėlto šios dainos tekstas visiškai nebūdingas mano melancholijai ir viskas čia kaip chrestomatinėje pasakoje – „gyveno ilgai ir laimingai“.
Jei vaikystėje mus guodė, kad nubrozdinti keliai iki vestuvių užgis, tai po vestuvių atsirandančias žaizdas išsilaižyti jau, ko gero, ne taip paprasta? Kokie yra būdai gyvenimo partneriams išsaugoti svarbiausius jausmus, neleisti atsiverti žaizdoms?
O kodėl vienų žmonių to paties modelio ir tų pačių gamybos metų automobiliai retai genda, o kitų pavirsta į metalo laužą? Atidumas, švelnumas, rūpinimasis, greičio apribojimų paisymas, techninė apžiūra, remontas – tai jeigu kalbame apie automobilius. Bet kažkas panašaus, manau, tiktų ir žmonėms.
Apie kitas žaizdas, kurias patyrė muzikos pasaulis: atšaukti koncertai, labai neryškūs geresnio laiko kontūrai tunelio gale… Ar jums tai – sunkus metas? O gal kaip tik atradote naujų savirealizacijos formų, ėmėtės veiklų, apie kokias niekada net nebūtumėte pagalvojusi?
Visokių tų dienų dabar būna. Nors iš principo, sakyčiau, kad man puikiai sekasi. Regis, vieną dieną sėdžiu apsikabinusi vyrą, dukrą, du šunis ir katiną, stebiu perjunginėjamus televizijos kanalus. O kitą dieną – tai tiesioginė TV laida, tai interviu radijui, tai naujos dainos keli posmai prie pianino. Galų gale – netikėta prabanga koncertuoti, suvokiant, kad bent 600 kilometrų spinduliu aplinkui daugiau nevyksta nė vienas koncertas.
Išradinga – rengti koncertus Paluknio aerodrome visiškai neįprastomis sąlygomis. Tapote pirmąja žvaigžde, kuri ryžosi tokiai kosminei kelionei. Ko labiausiai bijojote ir ko visiškai nesitikėjote, bet tai įvyko? Kokios aplinkinių reakcijos sulaukėte?
Tai buvo kosmosas, išties! Sulaukusi tokio formato koncerto pasiūlymo, iš pradžių šūktelėjau – wow! O po to ėmė drebėti kinkos: ar jausiu tą energetinį ryšį su publika, kuri klausysis manęs per radijo dažnį automobiliuose, ar pavyks įgyvendinti techninius garso sprendimus ir t.t. Aš niekada nepamiršiu jausmo, kai tą vakarą užlipau ant scenos ir po akimirkos spengiančios tylos ir apokalipsės kvapo, publika vieni po kitų įjungė automobilių garso signalus – aplodismentų sutartinio ženklo nereikėjo ir tartis. Būtinai apsilankysiu ir kitų muzikantų „Drive in live“ koncertuose. Noriu pajausti tai ir iš kitos pusės. Bet kartu beprotiškai pasiilgau įprasto formato pasirodymų. Viskas bus gerai.
Ar lengva jus įtraukti į neišbandytas sferas, nurautus naujus projektus? Ar esate atsargi, pasverianti kiekvieną „už“ ir „prieš“?
Muzikinėje erdvėje jaučiuosi pakankamai drąsi ir kartais nurauta, ko negalėčiau pasakyti apie kitas gyvenimo sferas. Pavyzdžiui, viršijančios leistiną automobilio greitį aš savęs neįsivaizduoju.
Jei visas dabartinis gyvenimas irgi toks – „nuolat pildomas“ – tai nauja viruso statistika, tai draudimais, tai drąsesnėmis svajonėmis, ko galima iš jūsų tikėtis artimiausiu metu?
Aš savęs nespausiu į kampą, bet labai tikiuosi, kad mano kūrybiniams vidiniams demonams karantinas negalioja. Laukite naujų dainų! Visiems linkiu sveikatos, gražaus pavasario ir polėkio!
GIEDRĖ – Užgis iki vestuvių:
