Nuoširdžiai sveikinu visus iš Krokuvos, taip glaudžiai susijusios su Vilniumi ir Jogailaičių dinastija, šiandien Vilniuje prisimenančius pastoracinį šventojo Jono Pauliaus II vizitą į Lietuvą. Grįžtame prie trisdešimt metų atgal įvykusio įvykio, kuris įsirašė į modernią lietuvių tautos istoriją. Po kelis dešimtmečius trukusio komunistinio ir sovietinio režimo karaliavimo, laisva Lietuva galėjo pasitikti taikos Piligrimą, primenantį pasauliui, kad žmogaus gyvenimą pasaulyje reikia kurti ant tvaraus tiesos apie Dievą ir žmogų pamato, žmogaus ir tautų teisių pamato, ypatingai teisės į religijos laisvę.
Lietuvą Jonas Paulius II nešiojo giliai širdyje. Apie tai kalbėjo priimdamas Lietuvos vyskupus Romoje, audiencijų metu. Žinojo jos istoriją ir kultūrą, todėl dar kaip Krokuvos metropolitas, o ypač jau būdamas popiežiumi, pabrėžė išskirtinę lietuvių tautos tapatybę didžiojoje Europos tautų šeimoje. To išraišką liudijo faktas, kad Šventasis Tėvas viešėdamas Lietuvoje kalbėjo lietuviškai, o taip pat jis lietuviškai prabildavo susitikimų su lietuviais Romoje metu.
Prisimename Popiežiaus rožinio maldą Aušros Vartų koplyčioje. Jis pakartojo ten poezijos ir maldos žodžius, kuriuos žinojo nuo vaikystės: „Šventoji motina, Čenstakavos gynėja, Tavim ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja!” Priešais Gailestingumo Motinos atvaizdą kalbėjo: Dėkoju Kristaus Motinai, kad po ilgų kančių ir išbandymų metų Lietuvai ir kaimyninėms valstybėms pavyko išbristi iš svetimos okupacijos ir persekiojimo tamsos, priverstinės tylos apie Dievą ir luošinančio pamatinių laisvių trūkumo.
Šventasis Tėvas taip pat meldėsi priešais pirmąjį Dievo Gailestingumo paveikslą, nutapytą būtent Vilniuje, pagal šventos Faustinos nurodymus. Tai buvo tarsi jo sugrįžimas prie Dievo Gailestingumo pamaldumo ištakų, kuris vėliau skleidėsi Krokuvoje, o Jono Pauliaus II pontifikato metu buvo įtrauktas į visos Bažnyčios gyvenimą ir maldą.
Prisimename Popiežiaus vizitą Kaune, kur – kaip ir visur – buvo entuziastingai sutiktas daugybės tikinčiųjų, kuriems priminė svarbą liudyti Kristų asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Taip pat nepamirštamas buvo šio miesto stadione įvykęs susitikimas su lietuvių jaunimu, atvykusiu iš visos šalies.
Šventasis Tėvas giliai išgyveno apsilankymą Kryžių kalne, kuriame regėjo didelių ir mažesnių kryžių mišką, jaudinančiai atspindintį tautos istoriją, kultūrą ir tikėjimą, kalbantį apie tautos didžiadvasiškumą ir kentėjimą, skatinantį apmąstymą ir maldą. Sustodamas prie tų kryžių, Popiežius pagerbė visus tikėjimo kankinius, patyrusius kentėjimus dėl ištikimybės Kristui ir Jo Evangelijai. Šv. Mišių metu Popiežius kalbėjo: Ateiname čia – į Kryžių kalną – kad prisimintume visus jūsų žemės sūnus ir dukteris, nuteistus, pasmerktus kalėti, ištremtus į lagerius, Sibirą ar Kolimą – mirti. Tarp ganytojų– kankinių Popiežius įvardijo trys vyskupus: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, Kaišiadorių arkivyskupą – šiandien jau palaimintuoju paskelbtą – Teofilių Matulionį, bei Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį. Lietuvos ganytojai, stiprinami tikinčiųjų bendruomenės, paliko ryškų ištikimybės Kristui ir Jo Bažnyčiai liudijimą, ir dėl jo buvo pasirengę sumokėti bet kokią kainą.
Beveik keturiasdešimt metų tarnaudamas šalia kardinolo Karolio Wojtyłos – Jono Pauliaus II – galiu paliudyti didelę jo meilę ir rūpestį, kuriuos jis puoselėjo lietuvių tautai. Esu tikras, kad šiandien šventasis Popiežius užtaria mus prie Dievo sosto ir laimina mus iš aukštybių.
Dėkoju, tikrai labai dėkoju, Vilniaus arkivyskupui Gintarui už galimybę tai paliudyti. Užtikrinu šiandien visus, susirinkusius Vilniuje, bei Lietuvos Bažnyčios žmones, kad malda lydžiu iš Krokuvos Jono Pauliaus II šventovės ir Vavelio katedros, su kuria taip glaudžiai susijęs buvo karalaitis Kazimieras.
Dėkoju už dėmesį.
Kardinolas Stanisław Dziwisz
2023 metų gruodžio 9 diena, Vilnius
Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinio vizito 30-mečio minėjimas
