Dušanas Makavejevas – vienas svarbiausių buvusios Jugoslavijos kino vardų, kūręs provokatyvius politinius filmus. Susipažinti su šio autoriaus kūrybos palikimu, išsamiau Lietuvoje pristatomu pirmąkart, gruodžio 6–10 d. kviečia „Skalvijos“ kino centras. Penkis ilgametražius ir vieną dokumentinį trumpametražį filmą žiūrovams gyvai pristatys režisierius Audrius Stonys ir kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
Makavejevas – vienas Juodosios kino bangos kūrėjų, pasaulio tvarkos trikdytojas, erzinantis tabu griovėjas, sukėlęs neramumus tiek Tito valdomoje gimtinėje, tiek korumpuotuose buržuaziniuose Vakaruose. Šio išdykėlio anarchisto žvaigždė iškilo septintajame dešimtmetyje, kai pasaulio žemėlapyje pasirodė daugybė Naujųjų bangų, kurios tarsi cunamis plovė pasenusias idėjas iš svarbiausio tarp menų.
Oficialiuose Jugoslavijos ekranuose vyravo tiesmukas socialistinis realizmas ir partizaninis kinas, tačiau iš slapčiausios kolektyvinės pasąmonės kertelės į kino pasaulį veržėsi nepatenkinti jaunuoliai, kurie optimizmą keitė pesimizmu, herojus – antiherojais, rinkosi pašvinkusius priemiesčius su amžinai purvinais ir nesutvarkytais lūšnynais. Vienas iš tokių nepatenkintųjų buvo D. Makavejevas. Iš Rusijos imperijos emigravusio karo inžinieriaus anūkas, architekto, dingusio po saugumiečių arešto, sūnus. Genialusis Makas, kaip vadino jį draugai, 1932 m. gimė Belgrade. Vietiniame universitete studijavo psichologiją, vėliau, jau būdamas kino grupių narys, dalyvavo festivaliuose, studijavo režisūrą Belgrado radijo, televizijos ir kino akademijoje. Nuo 1953 m. kūrė trumpametražius ir dokumentinius filmus.
„Juodojo kino“ nuodai pradeda sklisti…
Tikroji Makavejevo karjera kine prasidėjo, kai Jugoslavijos pareigūnai, ištroškę bendradarbiauti su kapitalistinių filmų gamintojais, nustojo domėtis, ką debiutantai filmuoja vietinėse studijose. Cenzūra atsipalaidavo iki neįsivaizduojamų ribų.
„Pareigūnai buvo taip užsiėmę milžiniškų Holivudo kino gigantų filmavimu, kad arba nesuprato, arba jiems nerūpėjo, ką mes darome… O žmonės, kurie suprato, ką darome, mus mylėjo“, – rašė Dušanas.
Makavejevas jau buvo sukūręs tris pirmuosius formaliai Brechto ir Godardo įkvėptus alegorinius filmus. Pirmajame „Žmogus – ne paukštis“ (1965) buvo visko: socialinė drama, pikta Jugoslavijos realybės satyra, du meilės trikampiai ir gana atviros lovos scenos, neatitinkančios socialistinės estetikos. Po šio jis spėjo sukurti dar du filmus beveik be cenzūros: „Meilės istorija, arba Telefonistės tragedija“ (1967) ir „Nekaltybė be apsaugos“ (1968). Visi jie nuo pradžios iki pabaigos yra vizualinės atrakcijos, susietos bendra ašimi. Visuomeniškumas sudėtingai susipynęs su seksualumu, o ši simbiozė groteskiškai suvaidinta masinės populiariosios kultūros priemonėmis, parodijuojant ideologinę komunistinių diktatūrų – tiek jugoslavų, tiek sovietų – patetiką. Juose netrūko siurrealistinės koliažo poetikos, čia pozavo žiurkių medžiotojai, nuogos telefonistės ir vokiečių okupacijos laikų jugoslavų akrobatai, seksologai skaitė paskaitas apie falinius kultus, patologai ištraukinėjo žmonių smegenis. Kai cenzoriai vis dėlto atsitokėjo, buvo per vėlu. „Juodojo kino“ nuodai jau išsisklaidė po didžiuosius Europos kino festivalius, o dabar buvo sunku, bet cenzoriams būtinai reikėjo negailestingai išrauti juos su šaknimis. Užpultas Jugoslavijos spaudos pats režisierius kalbėjo: „Priešingai, buvo bandoma sukurti tikrą komunistinį filmą, nes taip buvau auklėjamas: komunistinis požiūris yra kritiškas požiūris. Ir reikia tobulinti žmones, nes žmonės nėra visai tokie, kokie turėtų būti. Ir reikia kurti filmą apie kalnakasius, apie darbininkus. Kad suvoktumėte gyvenimą. Ir filmo „Žmogus – ne paukštis“ herojus yra teigiamas herojus, tikras žmogus. Komunistinė tikrovė, komunistinis mitas, komunistinė svajonė – tai tarsi skirtingi pilkų dažų atspalviai…“
Antrasis filmas „Meilės istorija, arba Telefonistės tragedija“ buvo labai populiarus Vakarų Vokietijoje, rodytas Amerikoje, ir net dabar įvairiuose kino kursuose šį filmą naudoja kaip įdomaus darbo su laiku pavyzdį. Populiarus buvo ir Jugoslavijoje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo antras pagal žiūrovų skaičių. Anot autoriaus, gal todėl, kad jame buvo šiek tiek sekso.
„Nekaltybė be apsaugos“ pasakojo apie kilnų akrobatą Aleksičių, kuris, saugodamas jaunos merginos garbę, išgelbsti ją iš sutenerio ir gašlaus kliento gniaužtų. Šalia šios istorijos girdime paties akrobato pasisakymus, įterpiamos Serbijos kolaboracinės vyriausybės kronikos, nuotraukos su karo aukomis, propagandiniai plakatai, spaudos iškarpos ir ištraukos iš Grigorijaus Aleksandrovo sovietinės komedijos „Cirkas“, fone skamba dainos: „Internacionalas“, himnas apie Aleksičiaus šlovę ir kitos panašios. Šioje kompiliacijoje režisierius atskleidžia, kad po paprasto siužeto paviršiumi slypi tikros žmonių dramos, jų melas ir net tikri nusikaltimai.
Garsiausias kūrinys – „iškrypėliškas“
1968 metais pelnęs stipendiją, Makavejevas išvyko į JAV, kur studijavo psichoanalizės tėvo Zigmundo Froido pasekėjų asmenybes bei jų darbus. Surinktą dokumentinę medžiagą panaudojo kurdamas filmą – politinę ir seksualinę alegoriją, kurios veiksmas vyksta šiuolaikiniame Belgrade ir kurią galiausiai finansavo Vakarų Vokietijos televizija. Berlyno kino festivalyje žiuri apdovanotas specialiuoju paminėjimu ir FIPRESCI kritikų prizu, „W. R.: Organizmo paslaptys“ (1971), matyt, sukėlė didžiausią skandalą visame socialistiniame lageryje ir yra bene žinomiausias, labiausiai aptarinėjamas Dušano Makavejevo kūrinys. Septintajame dešimtmetyje jis tapo kultine ir net mitine juosta. Seksualinės revoliucijos įkarštyje jį nufilmavęs Makavejevas už tai sumokėjo ilgamete emigracija, nes filmas buvo laikomas itin politiškai pavojingu. Nei vienas kitas socialistinėje Rytų Europoje sukurtas filmas nebuvo taip puolamas, pjudomas. Straipsniai apie šį „iškrypėlišką“ kūrinį pasiekė ir lietuvių kino spaudą. Tada ir sužinojome apie D. Makavejevą, o puolimai visiems laikams sužadino susidomėjimą šiuo autoriumi ir jo kūryba. Inicialai W. R. priklauso Wilhelmui Reichui, austrų psichologui, vienam iš neofroidizmo kūrėjų, represyvios moralės panaikinimo ir plataus lytinio švietimo šalininkui. Filmo pagrindu tapo tragiškas ištremto ekstravagantiškojo mokslininko likimas Amerikoje, meistriškai papildytas režisieriaus prasimanytais dalykais. Filme dokumentiniai kadrai ir ištraukos iš kitų filmų, ypač stalinistinės propagandinės Michailo Čiaurelio juostos „Priesaika“, susipina su išradingu ir satyrišku pasakojimu apie itin politišką Jugoslavijos moterį, kuri suvilioja sovietų čiuožimo žvaigždę. Tai turėjo iliustruoti Reicho tezę apie politinių represijų ir seksualumo slopinimo sąsajas. Nepaisant skirtingų aplinkų, personažų ir epochų, įvairūs elementai kuria vieną istoriją apie žmogaus seksualumą ir revoliuciją. Filmą entuziastingai priėmė tarptautinė kritika, jis buvo įtrauktas į daugelio universitetų, kuriuose yra kino studijų katedros, mokymo programas ir pelnė keletą festivalių apdovanojimų.
„Makavejevo kūrinys buvo Reicho sugalvotos seksualinės revoliucijos apoteozė. Tai atitiko epochos dvasią“, – buvo rašoma amerikiečių spaudoje. Panašiai kaip Godardas, Makavejevas nuolat kvestionavo tikrovę, buvo itin kritiškas ir nepripažino kompromisų savo darbuose.
Filmai, sukurti svetur
Makavejevo šlovę įtvirtino tremtyje Kanadoje sukurtas pornografinis filmas „Saldus filmas“ („Sweet Movie“, 1974), kuris ir vėl sukėlė skandalą – šį kartą tarptautinį – bei draudimus rodyti ekrane.
1981 metais režisierius sukūrė pelningiausią savo filmą „Juodkalnija“ („Montenegro“), kuriame politinius komentarus ir formalius eksperimentus lydėjo pasakojimas apie namų šeimininkę, susiduriančią su seksualine revoliucija. Dar vienas tarptautinis Makavejevo kūrinys – „Coca-Colos“ vaikis“ („Coca-Cola Kid“, 1985) – ekscentriškas, satyriškas ir kupinas erotikos žvilgsnis į šiuolaikinį verslo pasaulį.
Visą gyvenimą Makavejevas buvo labai įsitraukęs į politiką, uoliai palaikė kairiuosius ir šis bekompromisiškumas pelnė jam daug gerbėjų. Nuo 1974 metų D. Makavejevas kurį laiką net dėstė Kolumbijos ir Harvardo universitetuose. Grįžęs į gimtinę sukūrė du politinio atspalvio filmus, kuriuose eksperimentai užleidžia vietą tradiciškesniam pasakojimui – „Manifestas“ („Manifesto“, 1988) ir „Gorila maudosi vidurdienį“ („Gorilla Bathes at Noon“,1993).
„Man filmas – tai veikla, panaši į partizaninį karą su viskuo, kas nustatyta, baigtina, dogmatiška ir amžina. Toks karas turėtų vykti ir kino srityje“, – kalbėjo D. Makavejevas.
Režisierius mirė 2019 metais, sulaukęs 86 metų, pragyvenęs nuožmųjį Tito, negailestingus savo kūrybos cenzorius ir sugrįžęs į gimtąjį Belgradą.
Į retrospektyvos programą atrinkti filmai žymi skirtingus režisieriaus kūrybos laikotarpius – „Skalvijoje“ bus rodomi pirmieji filmai (trumpametražis „Paradas“ ir ilgametražis „Žmogus – ne paukštis“ (pristatomi kartu), taip pat „Meilės istorija, arba Telefonistės tragedija“), daugiausiai dėmesio sulaukę darbai („WR.: Organizmo paslaptys“) bei užsienyje sukurti darbai (Australijoje filmuotas „Coca-Colos“ vaikis“).
Retrospektyvą organizuoja „Skalvijos“ kino centras, remia Lietuvos kino centras.
Bilietus į seansus galima įsigyti „Skalvijos“ kino centro kasoje arba www.bilietai.lt.
