Pastaraisiais metais išaugo lietuvių susidomėjimas dvarais. Nekilnojamojo turto specialistai pastebi, kad susižavėję pastatų istorijomis, šalia jų esančiais įspūdingais parkais, alėjomis ir vandens telkiniais, žmonės dvarus perka vietoj sodybų, visuomeninei veiklai ar originalioms verslo idėjoms įgyvendinti.
Domina istorija
„Baltic Sotheby’s International Realty“ ekspertė Kristina Marčiulevičienė tikina, kad paklausiausi yra nedideli dvarai, kurių statiniai bendrai sudaro iki 1000 kv. m, esantys netoli didžiųjų Lietuvos miestų, patogiai pasiekiami ir tie, kurie yra unikalioje vietoje – prie ežero ar upės.
„Juokaudama dažnai sakau: kam pirkti sodybą, jeigu už tokią pat kainą galima įsigyti dvarą? Dvarai, nors ir kainuoja tiek pat, turi savo išskirtinumo, didingumo, juose slypi kitokia energetika, kiekvienas jų turi savo istoriją.
Dažnai dvarus supa didžiuliai parkai, didingi šimtamečiai medžiai. Anksčiau dvarininkai labai puoselėdavo parkus, parsiveždavo unikalių medžių ir kitų augalų rūšių savo aplinkai papuošti. Lankantis tokiose vietose, laikas tarsi sustoja, labai gera vaikštinėti, svajoti ir stebėti. Gražiam parkui sukurti reikia daugybės metų, tad įsigijus tiesiog sklypą ar naują sodybą, tokios aplinkos nerasite“, – sako K. Marčiulevičienė.
Vieni perka sau, kiti – veikloms vystyti
Dvarais žmonės dažniausiai domisi dėl dviejų priežasčių. Mažesnius dvarus žmonės perka savo ir savo šeimos asmeninėms reikmėms. Jiems dvaras atstoja sodybą ar atostogų namus.
„Didesnius dvarus klientai dažniausiai perka verslui vystyti, visuomeninei paskirčiai. Ne tik edukacinei, švietėjiškai veiklai, bet ir gydymo, slaugos, pramogų, viešojo apgyvendinimo ir panašiais tikslais. Sulaukiu labai įdomių interesantų, ypač jaunos kartos atstovų, kurie įžvelgia dvaruose daug potencialo, turi labai novatoriškų idėjų, pavyzdžiui, įkurti modernius biurus ir bendradarbiavimo erdves kaip alternatyvą nuotoliniam darbui ir pan.“, – pasakoja NT ekspertė.
Dvarai yra istorinė vertybė, todėl jų renovacija yra griežtai kontroliuojama paveldosaugininkų. Tačiau K. Marčiulevičienė pastebi, kad dvarus įsigiję žmonės patys yra suinteresuoti atkurti autentišką pastatų interjerą, išsaugoti jų unikalumą.
Liko keli šimtai dvarų
Lietuvoje dvarai susiformavo maždaug XV a., kai bajorų sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų sodybų. Jas dažniausiai sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai ir kiti gamybiniai statiniai, kartais – bažnyčia arba koplyčia, parkai, sodai.
Seniausi dvarų gyvenamieji namai būdavo mediniai, puošnūs, su aukštais stogeliais, drožinėtais stulpais, prieangiais, su langų vitražais. Jau Renesanso epochoje pradėta statyti mūrinius rūmus su bokštais, juos supančiais parkais.
XX a. pradžioje dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 3500 dvarų sodybų. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidento Gintaro Karoso teigimu, šiuo metu kultūros vertybių apskaitoje yra daugiau kaip 500 dvarų. Jų būklė – labai įvairi: vieni – apleisti, apgriuvę, kiti – renovuoti, sutvarkyti, juose įkurti muziejai, viešbučiai, vyksta edukacinės veiklos, įsikūrusios valdžios institucijos.
