Šeštadienį, sausio 17 d., Vilniaus rajono savivaldybė pagerbė žmones, kurie savo nuopelnais garsina Vilniaus rajono vardą Lietuvoje ir pasaulyje. Laureatai pasižymėjo įvairiose srityse – nuo kultūros ir meno, inovacijų ir verslo iki sporto bei labdaringos veiklos.
Garbingi metų apdovanojimai Vilniaus rajono istorijoje buvo įteikti antrą kartą.
„Džiugu, kad 2024 metais užgimusi šių apdovanojimų iniciatyva sėkmingai tęsiasi ir tampa prasminga tradicija – tradicija pastebėti, įvertinti ir viešai padėkoti tiems, kurie prisideda prie Vilniaus krašto augimo.
Vilniaus rajonas – tai ne tik graži gamta ar turtinga istorinė atmintis. Pirmiausia tai žmonės. Žmonės, kurie buria bendruomenes, ugdo jaunąją kartą, saugo kultūrą, religiją ir tradicijas, stiprina socialinę gerovę bei sveikatos apsaugą, kuria ir augina verslus, garsina mūsų kraštą sporto arenose, moksle ir mene. Tai žmonės, kurie savo darbu ir pavyzdžiu įkvepia, telkia ir rodo, ką reiškia tikra ir nuoširdi lyderystė“, – šventės metu sakė Vilniaus rajono meras Robert Duchnevič.
Iškilminga ceremonija įvyko Vilniaus r. Rudaminos meno mokykloje, kur buvo apdovanota dešimt laureatų.
Kaip teigia Vilniaus rajono vicemerė Edita Tamošiūnaitė, kuri taip pat yra Apdovanojimų už nuopelnus Vilniaus kraštui ir jo žmonėms komiteto pirmininkė, šiais metais Apdovanojimų komitetui teko ypač atsakinga užduotis.
„Gavome 59 kandidatūras – 59 istorijas, 59 skirtingus gyvenimo kelius, kupinus pasiaukojimo, talento, atkaklumo ir meilės Vilniaus rajonui. Už kiekvieno vardo slypėjo žmonės, bendruomenės, ištisos patirtys ir likimai. Tai buvo ne skaičiai. Tai buvo gyvos istorijos“, – kalbėjo E. Tamošiūnaitė.
Dalis laureatų pasidalijo su mumis savo veiklos istorijomis, jų reikšme bendruomenei bei tuo, ką jiems asmeniškai reiškia šis apdovanojimas.
Katažyna Cibulskė – tapo laureate už cimbolų tradicijos atgaivinimą. Katažyna dar nuo jaunystės svajojo išmokti groti cimbolais, tačiau šio instrumento niekur nebuvo galima rasti, taip pat nebuvo ir vietų, kur būtų galima to išmokti. Jos kelias su cimbolais prasidėjo tuomet, kai ji netyčia sužinojo, jog šį instrumentą turi Nemenčinės kultūros centras, tačiau juo niekas negroja. Tuomet Katažyna nusprendė tai pakeisti. Šiandien ji aktyviai siekia atgaivinti šią primirštą tradiciją.
Kaip teigia Katažyna, Vilniaus rajono apdovanojimas jai yra visų įdėtų pastangų pripažinimas ir įvertinimas.
„Jaučiuosi pagerbta. Tai ne tik asmeninis pasiekimas, bet ir stipri paskata tęsti pradėtą veiklą“, – sako K. Cibulskė.
„Didžiausia mano motyvacija veikti Vilniaus krašto ir jo gyventojų labui yra gilus asmeninis ryšys su šia vieta – čia mano kraštas, mano šaknys. Noriu atgaivinti senąsias tradicijas, saugoti ir puoselėti esamas, nes tai padeda Vilniaus kraštui išlaikyti savo kultūrinį unikalumą“, – tęsia Katažyna.
Pasak jos, cimbolų tradicija yra kilusi iš Vilniaus krašto, todėl jos negalima palikti užmarštyje – ją būtina atgaivinti ir populiarinti, kaip ir Vilniaus krašto verbų rišimo tradiciją. Puoselėdami šias tradicijas prisidedame prie Vilniaus krašto vertybių puoselėjimo ir stiprios, solidarios bendruomenės kūrimo.
„Svarbios ir tokios vertybės kaip pagarba paveldui, bendradarbiavimas bei atvirumas įvairovei. Būtina derinti tradicijas su šiuolaikinėmis idėjomis, stiprinant ryšį tarp vyresniosios kartos ir jaunimo“, – pabrėžia ji.
Katažyna neslepia, kad jos cimbolininkės veikla sulaukė didelio susidomėjimo ir dėmesio – tiek iš vietos gyventojų, tiek iš kitų Vilniaus rajono vietovių.
„Tai reikšmingai prisideda prie muzikinio paveldo išsaugojimo. Vietos gyventojai turi galimybę susipažinti su unikaliu instrumentu, išmokti juo groti ir prisidėti prie tradicinės kultūros puoselėjimo. Net sostinėje tokios galimybės nėra – tai daro mus išskirtinius ir matomus“, – sako cimbolininkė.
Kitas laureatas – Tadas Šileika – savo gyvenimą taip pat sieja su muzika. Jis buvo pagerbtas už pedagoginę lyderystę ir inovatyvių muzikos ugdymo metodų kūrimą. Dirbdamas Vilniaus r. Paberžės „Verdenės“ gimnazijoje, pedagogas sako, kad didžiausia paskata yra žmonės, su kuriais tenka bendrauti, ir tikėjimas, jog galima nuveikti ką nors gero.
„Esu laimingas galėdamas aktyviai veikti socialinėje, pedagoginėje ir meninėje srityse. Visos jos man ne tik labai įdomios, bet ir prasmingos. O šis apdovanojimas, matyt, parodo, kad galbūt kažką darau teisingai“, – neslepia pedagogas.
Tačiau, pasak jo, tai nebūtų įmanoma be tam tikrų vertybių laikymosi.
„Kalbant apie vertybes, man svarbios pagarba kitam ir asmeninė atsakomybė, tačiau netikiu, kad tai galima pasiekti dirbtinai. Tinkamos kultūros puoselėjimas – atviros mąstysenos skatinimas, darbų pasidalijimas, jaunimo įtraukimas į sprendimų priėmimą, įvairiapusis švietimas ir pan. – tikiu, kad tikrai prisideda prie to“, – sako T. Šileika.
Šileika taip pat yra dirigentas, orkestrų vadovas ir kompozitorius. Į klausimą, kurį savo iki šiol pasiektą rezultatą laikytų reikšmingiausiu vietos bendruomenei, Tadas Šileika atsakė:
„Nebūtinai reikšmingiausiu, bet asmeniškai vienu maloniausių būtų orkestro Paberžėje atsiradimas. Jis buvo kuriamas visiškai nuo nulio. Tam reikėjo sukurti naują mokymo metodiką, nes anksčiau naudojamos, atsižvelgiant į sparčiai kintančią visuomenę, tapo neefektyvios. Vis dar daug dalykų liko neįgyvendinta, tačiau tikiu, kad esame teisingame kelyje – esame atpažįstami, gerai vertinami, teikiame publikai džiaugsmą, o vietos bendruomenei – pasididžiavimą“, – sako T. Šileika.
Džiaugsminga naujiena dėl apdovanojimo pasiekė ir Janiną Norkunienę – kolektyvo „Cicha Nowinka“ vadovę bei Čekoniškių verbų ir buities seklyčios įkūrėją. Ji buvo pagerbta už Vilniaus krašto verbų tradicijos puoselėjimą ir sklaidą.
„Žinoma, tai didelis džiaugsmas. Juk tai – 31 metų etnografinio darbo, veiklos ir bendravimo su meistrais įvertinimas. Man labai smagu ir jautru. Šį apdovanojimą vertinu kaip bendrą mano ir kartu dirbusių žmonių, bendruomenės darbo rezultatą. Tai tarsi viso kelio – su palaikymu, iššūkiais, sėkmėmis ir nesėkmėmis – priėmimas ir įvertinimas“, – sako J. Norkunienė.
Pasak etnografės, didžiausia motyvacija – etninės kultūros svarba: jos išliekamoji vertė, statusas ir tautinio identiteto reikšmė. Norkunienė dirba lietuvių ir lenkų bendruomenių paveldo išsaugojimo srityje.
„Tai, ką darau, išsiskiria savo lokalumu: verbos, vietinės dainos, jų ypatumai, amatai, amatininkų paieška, jų istorinis kelias. Visa tai per daugelį metų tapo mano bendravimo su žmonėmis dalimi, kol dar gyva jų atmintis. Etnografinė veikla – tai Vilniaus krašto etnokultūrinio paveldo paieška ir sklaida. Tai darau per etnografinį verbų rišėjų ansamblį „Cicha Nowinka“, per edukacijas ir renginius Čekoniškių verbų ir buities seklyčioje bei kitur, dalindamasi žiniomis su žiniasklaida. Labai svarbu, kad buvo galimybė leisti leidinius, dalyvauti tautinėse konferencijose ir skaityti pranešimus etninės kultūros tema, ypač apie Vilniaus kraštą“, – sako etnografė.
Tyrimų laukas Janinos Norkunienės yra labai platus: jis apima Vilniaus, Trakų ir Šalčininkų rajonus, buvusias Baltarusijos teritorijas bei dalį Širvintų rajono.
„Labai svarbus yra adekvatus šiandieninio pasaulio bei politinės situacijos suvokimas. Tradicijų nereikia nei dirbtinai brukti, nei agresyviai ginti – svarbu jų neišsigąsti ir neiškreipti. Reikia pateikti tai, kas nuo seno buvo perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, išliekant ištikimiems etnokultūriniam paveldui ir etninei atminčiai.
Juk sakoma, kad atmintis ir pagarba prasideda šeimoje – šeimos atmintyje. Vėliau ji tampa tautos ir regiono atmintimi, o žvelgiant plačiau – ir visos šalies atmintimi“, – teigia J. Norkunienė.
Šiandien etnografė neįkainojamą kultūros paveldą, tokį kaip verbų pynimą, perduoda kitoms kartoms. Netrukus ši veikla gali sulaukti tarptautinio pripažinimo – verbų rišimo tradiciją svarstoma įtraukti į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, kas leistų šiai tradicijai tapti žinomai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
„Šio paveldo įtraukimas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą ir šiuo metu vykdomas UNESCO paraiškos vertinimo procesas yra labai svarbus ir didelis žingsnis“, – sako J. Norkunienė.
Pasak jos, ne mažiau reikšmingas yra ir liaudies dainų žinovų, liaudies medicinos bei kitų amatų meistrų pažinimas ir jų žinių išsaugojimas.
„Dažnai tai vyksta iš gryno geranoriškumo – dalijantis žodine informacija, šeimos albumų nuotraukomis ar prisiminimais, kurie byloja apie praeitį. Labai svarbūs ir bendruomeniški ryšiai, gyvi susitikimai, kontaktai – kartais be žodžių galima daug ką suprasti, priimti ar net nepriimti. Taip pat itin reikšmingi ryšiai yra su iš Lietuvos išvykusiomis šeimomis. Pavyzdžiui, šeimos išvažiavusios iš Čekoniškių, gyvenančios užsienyje, siunčia mums nuotraukas, pasakojančias apie prieškarinį laikotarpį, derliaus nuėmimo šventes, kasdienį gyvenimą.
Vietos bendruomenėje labai svarbus ir bendrų renginių organizavimas bei projektinė veikla. Turime daug tyliai dirbančių, bet labai svarbių žmonių – pateikėjų, amatininkų, savanorių, kurie be jokio atlygio padeda išsaugoti tai, kas atrasta ir brangu.
Ir, ko gero, pats svarbiausias dalykas, lemiantis sėkmingą bendradarbiavimą su vietos bendruomene, yra gebėjimas susėsti ir kartu spręsti problemas. Net ir mažos problemos, laiku neišspręstos, gali išaugti į didelius sunkumus, todėl dialogas ir tarpusavio pasitikėjimas yra kertiniai dalykai“, – pabrėžia J. Norkunienė.
Apie tai, kad žmonės yra pagrindiniai varikliai, o jų išgyvenimai ir patirtys tampa varomąja jėga aktyvumui, pasakoja tėvas Józef Makarczyk. Jis tapo laureatu už bažnyčios ir krašto istorijos įprasminimą bei sklaidą.
„Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o išlaisvinti iš žmogaus tą Dievišką atvaizdą – tai tiek uždavinys, tiek atpildas“, – sako kun. J. Makarczyk.
Tėvas Józef Makarczyk OFM Conv. nuo 2020 m. eina Medininkų Švč. Trejybės ir šv. Kazimiero parapijos klebono pareigas.
„Manau, kad kiekvienas mano pasiekimas pirmiausia yra Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino, kuriam priklausau, įvertinimas. Jis suteikė man galimybę tobulėti ir įgyti išsilavinimą. Tai taip pat tarsi apdovanojimas mano parapijai Karališkuosiuose Medininkuose, su kuria esu susijęs vykdydamas savo tarnystę. Išskirtiniai įvertinimai, mano nuomone, yra ne tik pagyrimas, bet ir užduotis – skatina dar aktyviau skleisti žinias bei pažinti gražiąją ir gerąją Vilniaus krašto kultūrą“, – pabrėžia tėvas Makarczyk.
Kunigas Józef Makarczyk yra žinoma asmenybė tarp lenkų Bažnyčios tyrinėtojų. Jo darbai, daugiausia skirti Pranciškonų ordino istorijai Lietuvių-Baltarusijos provincijoje, ne kartą cituoti mokslo literatūroje. Paskelbtas jo kūrybos palikimas sudaro reikšmingą indėlį tiriant vienuoliško gyvenimo istoriją Lenkijos mokslinėje tradicijoje.
„Vilniaus kraštas nuo seno buvo žinomas ne tik dėl religijos, bet ir dėl kultūrinės, tautinės bei socialinės tolerancijos. Gyvendami įvairių geopolitinių sistemų pasienyje, žmonės visada sugebėdavo rasti tinkamą sprendimą. Jie mokėjo, kaip sakoma, savo virtuvėje kepti tiek duoną, tiek lavašą, žinodami, kaip valgyti cepelinus ir kibinus, marinuoti ne tik grybus, bet ir pomidorus. Šiandien tas turtas – kultūros ir tradicijų paveldas – yra labai svarbus. Norisi, kad ir toliau spindėtų ir būtų kiekvieno vilniečio bei „vilniuko“ pasididžiavimu“, – teigia klebonas.
Paklaustas, ką išskirtų iš savo pasiekimų, tėvas Makarczyk atsakė trumpai:
„Tai gana sudėtingas klausimas – niekada nevertinau savo pasiekimų. Prisimenu žodžius jau amžinybėn išėjusio pranciškonų brolio Benigno Murlinkiewicz, su kuriuo vienąkart vertinau eglutes bažnyčioje. Pasakiau jam: „Broli Benignai, ši eglutė dešinėje gražesnė.“ Jis man atsakė: „Abi gražios, tik kiekviena savaip.“
Dar vienas šių metų laureatas, Juzef Šostakovski, džiaugiasi, kad Vilniaus rajone kultūrinė veikla yra labai aktyvi, tačiau pastebi trūkumą – trūksta analitinių aprašymų. Mūsų pašnekovas bando šioje srityje – kaip pats sako – ką nors nuveikti, o apdovanojimas už Vilniaus krašto kraštotyros ir literatūros puoselėjimą tampa dar vienu paskatinimu.
„Tiesiog džiaugiuosi. Tai taip pat proga pamąstyti – gal pavyks parašyti ir išleisti dar ką nors apie Lietuvoje kūrusį poetą Vladislavą Sirokomlę. Matau būtinybę puoselėti jo atminimą. (…) Svarbu įvertinti žmonių atsidavimą, kuriant rajono ir net regiono kultūrinį palikimą, nes Lietuvos kultūrą ir ekonomiką sudaro atskirų jos regionų pasiekimai“, – sako Šostakovskis.
Dirbdamas Vladislavo Sirokomlės muziejuje, Juzef Šostakovski turi ne vieną literatūrinį pasiekimą.
„Pavyko parašyti kelias knygas apie Vilniaus kraštą ir čia vykstančius kultūrinius reiškinius. Jas išleido Vladislavo Sirokomlės muziejus. Į šią veiklą įėjo ir katalogas, skirtas keliolikos paveikslų iš muziejaus kolekcijos parodai, kuri 2023 m. truko du mėnesius. Paveikslai buvo paskolinti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Kartu su dr. Evelina Bukauskaitė parašėme išsamų straipsnį katalogui“, – prisimena muziejininkas.
Tarp šių metų apdovanojimų netrūko dėmesio ir vienai svarbiausių sričių – sveikatos apsaugai.
Vilniaus rajono savivaldybė pagerbė Bronę Danutę Beržinskienę už ilgametę tarnystę medicinai ir išskirtinį atsidavimą pacientams. Jos profesinis kelias – tai ne tik kasdienis gydytojos darbas, bet ir nuoseklus indėlis į visuomenės sveikatos stiprinimą.
Kaip pati Bronė Danutė Beržinskienė teigia, šis įvertinimas jai turi ypatingą prasmę:
„Labai džiaugiuosi būdama pagerbta ir įvertinta už indėlį į Vilniaus krašto visuomenės gerovę. Esu gydytoja, todėl visuomenės sveikata man visada buvo ir išlieka svarbiausia. Man rūpi kiekvieno paciento sveikatos problemos. Didžiausia vertybė – žmonių sveikata, todėl, esant galimybei, visuomet patariu ir sveikos gyvensenos klausimais. Džiaugiuosi galėdama prisidėti prie visuomenės sveikatos gerinimo“.
Šiuo metu Bronė Danutė Beržinskienė dirba Riešės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Gydytojos indėlis įvertintas ne tik kaip aukšto profesinio lygio veikla, bet ir kaip įkvepiantis pavyzdys bendruomenei – liudijantis, kad nuoširdus atsidavimas ir rūpestis žmogumi kuria tvirtesnę ir sveikesnę visuomenę.
Apdovanojimų sąraše šiemet atsirado ir Sužionių kaimo bendruomenė už nuoširdų rūpinimąsi bendruomene ir labdaringą veiklą. Jos pirmininkas Vladislav Maliuk sako, kad bendruomenės darbai nėra daromi dėl apdovanojimų ar įvertinimų.
„Tai darome iš širdies ir dėl žmonių. Tačiau visada malonu, kai tavo pastangos yra pastebimos ir įvertinamos. Ypač prasminga tai matyti žinant, kad mūsų labdaringa akcija „Stebuklingos Šv. Kalėdos kaimo vaikams“ gyvuoja jau 17 metų. Šiandien mes lankome tų vaikų vaikus, kuriuos kadaise patys lankėme pirmuosiuose Kalėdų žygiuose, o visos šeimos kiekvienų metų gruodžio 25-ąją laukia mūsų Kalėdų Senelių. Tai rodo, kad bendruomenės darbas palieka tikrą, gyvą pėdsaką. Todėl šis apdovanojimas man – visų metų bendrystės, pasitikėjimo ir nuoširdaus darbo pripažinimas“, – sako V. Maliuk.
Sužionių kaimo bendruomenės pirmininką labiausiai motyvuoja noras gražinti savo aplinką.
„Svarbu, kad jaunimas, grįžtantis į kaimą savaitgaliais ar aplankyti tėvų bei artimųjų kapų, matytų – kaimas gražėja, gyvena, o ne degraduoja. Noriu, kad jiems kiltų natūralus noras dalyvauti bendruomenės renginiuose, pabūti kartu, net jei jie gyvena kitur. Man svarbu rodyti pavyzdžiu, kad žmonės patys gali kurti sau palankią vietą gyventi, o ne tik laukti, kol kažką „numes“ valdžia“, – pabrėžia bendruomenės pirmininkas.
„Manau, kad stiprios ir tvarios bendruomenės pagrindas – žmogiškumas, bendrystė ir socialinis jautrumas. Tai ne tik gražios iniciatyvos, bet ir tikras rūpestis žmogumi – vaiku, šeima, senjoru. Svarbus yra aktyvumas, atsakomybė ir bendradarbiavimas su savivaldybe. Kai savivaldybė remia bendruomenių veiklas, jų kokybė tampa geresnė, jos tampa tvaresnės ir patrauklesnės. Gyvendami šalia Vilniaus, siekiame, kad vietos renginiai būtų konkurencingi, šiuolaikiški ir pritrauktų žmones, rodydami, kad ir regionuose galima kurti aukšto lygio bendruomeninį gyvenimą“, – papildo V. Maliuk.
Pirmininkas didžiausiu savo pasiekimu laiko labdaringą akciją „Stebuklingos Šv. Kalėdos kaimo vaikams“, kuri tapo gražia tradicija visai seniūnijai.
„Šios iniciatyvos dėka buvome įvertinti ir nacionaliniu mastu – 2016 m. gavome LR Žemės ūkio ministerijos apdovanojimą „Spindulys“ už socialinį jautrumą, patekdami tarp 8 jautriausių bendruomenių iš 100 aktyviausių Lietuvos kaimo bendruomenių. 2022 m. buvome pakviesti į Prezidentūrą, kur kartu su 20 Sužionių seniūnijos vaikų dalyvavome Prezidentūros Kalėdų eglės įžiebime su Prezidentu Gitanu Nausėda ir Pirmąja ponia Diana Nausėdiene – vaikai buvo pasveikinti ir apdovanoti. Tokios akimirkos parodo, kad net ir nedidelė kaimo bendruomenė gali sukurti didelę prasmę ir suteikti vaikams nepamirštamų gyvenimo patirčių“, – pripažįsta V. Maliuk.
Tarp 2025 metų apdovanojimų laureatų taip pat yra:
Fatima Asanavičienė – už totorių kultūrinio ir kulinarinio paveldo puoselėjimą. Fatimos visa gyvenimo veikla neatsiejama nuo kultūros, totorių tautinės tapatybės ir bendruomeniškumo puoselėjimo. Būdama Keturiasdešimt totorių kaimo bendruomenės narė ji organizuoja veiklas ir iniciatyvas, skatinančias tarpkultūrinį dialogą ir ugdančias pagarbą įvairių tautybių žmonėms.
Vidmantas Pelėda – už investicijas į verslo ir sporto plėtrą. Tai žmogus, kurio veikla ir atsidavimas futbolui bei sportui tapo ryškiu pavyzdžiu, kaip iš vizijos ir entuziazmo gimsta realūs pokyčiai Vilniaus rajono sporto gyvenime. Būtent jo iniciatyva buvo įkurtas futbolo klubas FK „TransInvest“, kuris per kelerius metus išaugo į stiprią ir vieningą sporto bendruomenę. Šiandien, dėka jo meilės šiam sportui, noro suteikti vaikams ir jaunimui galimybę tobulinti savo įgūdžius bei bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, įskaitant Vilniaus rajono savivaldybę, Avižienių seniūnijoje, Galinės kaime pernai buvo atidarytas naujas stadionas. Vidmantas Pelėda yra UAB „Transekspedicija“ generalinis direktorius. Šiemet jis mini net 35-uosius metus logistikos versle. Iš jų apie 25 metus jis sėkmingai plėtoja savo veiklą Vilniaus rajone, kur nuosekliai plečia įmonę ir kuria darbo vietas vietos gyventojams.
Smiltė Plytnykaitė – už reikšmingus tarptautinius pasiekimus plaukimo sporte. 18-metė Smiltė yra profesionali plaukikė, Lietuvos plaukimo rinktinės narė, kuri savo pasiekimais garsina ne tik Lietuvos, bet ir Nemenčinės krašto vardą. Pernai gruodį S. Plytnykaitė pagerino R. Meilutytei priklausiusį Lietuvos rekordą, kuris gyvavo nuo 2014 m. Smiltė 50 m distanciją įveikė per 26,53 sek., o finale antrą vietą užėmusi R. Meilutytė finišavo per 28,02 sek.
Jau antrus metus Vilniaus rajono geriausieji apdovanojami tradicine Vilniaus verba, surišta sertifikuotų tautodailininkių ir apgaubta dizainerio Daliaus Razausko sukurtu kapsulės formos dėklu. Kapsulės pagrindas padengtas 24 karatų aukso danga. Inicijuodama tokio apdovanojimo sukūrimą, Vilniaus rajono savivaldybė prisideda prie amatininkų tradicijų išsaugojimo ir unikalaus tautodailės paveldo puoselėjimo.
2024 metais įsteigti savivaldybės metų apdovanojimai skiriami už nuopelnus kultūros, meno, inovacijų, verslo, švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos, savivaldos, aplinkosaugos, turizmo, labdaringos veiklos, sporto ar kitose srityse.
Pateiktas kandidatūras svarstė Vilniaus rajono savivaldybės mero potvarkiu sudarytas 11 narių Komitetas, kurio teikimu, sprendimą dėl apdovanojimų skyrimo atrinktiems laureatams priėmė savivaldybės taryba.
