1795 metais, per trečią Lietuvos-Lenkijos padalijimą, didesnę Lietuvos dalį su Vilniaus, Kauno ir Gardino miestais užgrobė rusai. Užnemunė, t.y. Suvalkija atiteko Prūsijai. Lenkams pasisekė labiau, nes iki 1830 m. jiems buvo leista laikyti savo kariuomenę. Bet Varšuvoje vadovavo paskirtas caro vietininkas, kurio lenkų valdžia privalėjo klausyti.
Prancūzų revoliucija ir įvykiai vakarų Europoje atgaivino lenkų politikų ambicijas Varšuvoje. Nedrąsiai imta galvoti apie sukilimą prieš rusus.
Sukilimas prasidėjo 1830 m. lapkričio mėnesį. Laikinosios lenkų sudarytos vyriausybės priešakyje atsistojo kunigaikštis Adomas Čartoriškis. Rusų valdžia pabūgusi netekti užgrobtų žemių ėmėsi diplomatinių gudrybių. Išleido įsakymą Vilniaus, Žemaičių, Vygrių vyskupijoms, kad jos ragintų tikinčiuosius nesijungti prie sukilėlių. Žemaičių vyskupas Juozas Arnulfas Giedraitis tokį raštą paskelbė. Bet sukilimui masiškai plečiantis, vyskupas davė leidimą įsteigti artilerijos kamuolių liejyklą Varniuose. Sutiko duoti net bažnyčios varpus kamuoliams lydyti.
Sukilėliams buvo pavykę užimti Kauną, Vilnių ir kitus miestus. Bet didžiausia problema, kad sukilimas nesulaukė masinio pritarimo valstiečių tarpe, todėl netrukus buvo pralaimėtas.
1832-1833 rusų vyriausybė skubiai ėmėsi represijų prieš sukilimo vadus. Dvarai, vienuolynai, klebonijos – centrai, iš kurių buvo vadovaujama būriams. Kauno Pažaislio vienuolynas netrukus panaikintas, o patalpos atiduotos rusų vienuoliams. Merkinės dominikonai buvo suimti taip pat. Kunigai prisidėję prie sukilimo ištremti į Sibirą arba pakarti vietoje.
Skaudi lemtis laukė ir Lietuvos dvarininkų. Visi dvarai buvo konfiskuoti. Sprendimas paskelbtas viešai. Tuo metu Vilniuje buvo leidžiamas vienas laikraštis lenkų kalba – „Kurjer Litewski“. Po sukilimo laikraštį į savo rankas perėmė ir naujienas jau rusų kalba skelbė caro valdžia.
Laikraštyje paskelbtame akte 1833 vasario 13 d. 6 numeryje rašoma: „Sulig Jo Didenybės įsakymu, įsteigta Vilniuje likvidacinė komisija. Maištininkų konfiskuotų dvarų skoloms likviduoti, skelbia kreditoriams, sąrašą tų savininkų, kurių žemės ir turtai yra konfiskuoti. Todėl kreditoriai tų dvarų privalo per 6 mėnesius, gyvenantys vietoje, ir per 12 mėnesių gyvenantys užsienyje, pareikšti savo pretenzijas šiai, t.y., likvidacinei komisijai. Laikas skaitosi nuo pirmo paskelbimo spaudoje, vienoje iš sostinės miestų. Pretenzijos bus pripažintos prie dvarų tiktai tvirtos ir neabejotinos, pareikštos dar prieš sukilimą. Gi sutartys sudarytos dėl skolų užsienyje ir lenkų karalystėje pripažintos nebus. Sąrašas dvarininkų ir nukentėjusių dėl konfiskacijos yra labai didelis. Vilniaus gubernijoje buvo paskelbta 370 pavardžių, kurių didžioji dalis lietuviška“.
Įdomu tai, kad rusų okupantai, atnešę Lietuvai priespaudą, išdrįso paskelbti Vilnių Lietuvos sostine 1833 m., kada jau buvo panaikinta Lietuvos-Lenkijos valstybė.
Autorius Tomas Sušinskas
