Viena svarbiausių temų, kurią Briuselyje aptarė susirinkusi Europos Sąjungos Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų taryba – bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateitis po 2027 metų.
Lietuvos manymu, BŽŪP 2028–2034 metams skirtos lėšos yra tikra katastrofa. Šių lėšų vos pakaktų palaikyti esamą tiesioginių išmokų lygį, visiškai pamirštant kaimo plėtrą. Skiriant finansavimą visai neatsižvelgta ir į tai, kad Lietuva yra ES rytinio pasienio valstybė, kurios kaimynės – tęsianti brutalų karą šalis agresorė ir jos sąjungininkė. Būtų sunku įgyvendinti ir reikalavimą bent 30 proc. lėšų pridėti iš nacionalinio biudžeto, skiriant paramą tokioms priemonėms kaip agro-aplinkosauga ir klimatas.
Lietuva laikosi griežtos pozicijos, kad BŽŪP finansavimas negali būti mažinamas. Esminiu klausimu mūsų šaliai lieka tiesioginių išmokų suvienodinimas tarp ES šalių ir bendrai – visos paramos teisingesnis paskirstymas tarp ES šalių. Iš esmės nepritariama ir BŽŪP įtraukimui į bendrą finansavimo ir valdymo sistemą kartu su kitomis politikomis. BŽŪP įgyvendinimo ir valdymo modelis turi išlikti savarankiškas, pagrįstas dviem ramsčiais (tiesioginės išmokos ir kaimo plėtra) ir su atskiru finansavimu.
Ministrai apsikeitė nuomonėmis ir dėl ES paramos bendrajai žuvininkystės politikai, Europos vandenynų paktui ir ES jūrų bei akvakultūros politikai 2028–2034 m. Lietuva kartu su daugeliu kitų ES valstybių narių atkreipė dėmesį į tai, kad garantuota parama žuvininkystės sektoriui ir bendrajai žuvininkystės politikai įgyvendinti yra beveik tris kartus mažesnė nei 2021–2027 m. laikotarpiu. Atsižvelgiant į žuvininkystės sektoriaus specifiką ir siekiant užtikrinti vartotojų apsirūpinimą žuvimi ir jos produktais, išlaikyti gyvybingas žvejybos ir pakrančių bendruomenes, įgyvendinti įsipareigojimus žuvininkystės duomenų rinkimui ir žvejybos kontrolei, finansavimas turėtų būti padidintas bent iki dabartinio laikotarpio lygio.
Ministrai taip pat aptarė ir naujųjų BŽŪP strateginių planų, įsigaliojusių nuo 2023 m., kaimo plėtros intervencijoms taikomą N+2 taisyklę. Pabrėžus tai, kad šie planai yra sudėtingi ir jų įgyvendinimui reikia daugiau laiko, ypač atsižvelgiant į nestabilią geopolitinę aplinką ir pasitaikančius sunkumus tiekimo grandinėse, pasiūlyta taikomą N+2 taisyklę keisti į N+3. Ši taisyklė nustato, per kiek laiko lėšos, skirtos konkretiems metams, turi būti panaudotos, kitaip jos būtų prarandamos. Taisyklės pakeitimas reikštų, kad šalys narės turėtų papildomus vienerius metus panaudoti ES lėšas. Lietuva palaikė tokį siūlymą.
