Šiandien norėčiau pakalbėti apie tolimus, bet kartu mus paliesiančius mažiau žinomus besivystančius konfliktus. Tiesą sakant pirmasis siejasi su vakar žiniose išlindusia pasaulio naujiena. Irano (rusijos sąjungininko ir automatiškai – mūsų priešo) remiami Hučių teroristinio judėjimo nariai (ne sukilėliai, kaip juos piešia žiniasklaida) atakavo tris civilinius laivus Raudonojoje jūroje. Esą atakuota Izraelio krovininiai laivai. Vėliau paaiškėjo, kad šie laivai nieko bendro su Izraeliu neturi. Bet, kaip ir Hamas, taip ir šiems teroristams vienodai rodo į ką šaudyt.
Tačiau eiliniai islamo teroristų driskiai kol kas realios grėsmės pasaulio ekonominiai arterijai, einančiai Raudonąja jūra, grėsmės nekelia. O štai Etiopijos diktatoriaus tikslas – iškovoti gyvybinę erdvę prie jūros, gali sukelti nepageidaujamų įvykių grandinę tame regione. Bet apie viską nuo pradžių.
Etiopija, tai nuolat auganti, 125.5mln. gyventojų turinti valstybė. 25 procentai šios, nevaldomai augančios populiacijos yra priklausoma nuo maisto dotacijų iš pasaulio maisto organizacijų. jei trumpai, jų populiaciją maitina ES piliečiai. Taip tie patys vakariečiai, kurie kovoja už visuotinius abortus ir platina šūkius, jog europietės turi negimdyti ir taip leisti Žemei atsikvėpti, „Nes mūsų planetoje jau per daug”. Ironija tame, kad Etiopijos gyventojai, apie šiuos šūkius nelabai ką girdėjo ir prognozuojama, kad 2023m. Etiopija su 150mln. gyventojų pralenks rusiją. Bėda tik ta, kad taip Etiopija tampa vienintele iš 10 didžiausių valstybių, neturėsiančia priėjimo prie jūros. Šiuo metu 95 proc. viso šalies eksporto už didelį mokestį eina per Džibučio Doraleh uostą. Tai ką gi daryti?
Etiopija turi kelis pasirinkimus. Toliau mokėti… arba jėga atsiplėšti kaimyninės šalies teritoriją. Pasirinkimai trys.
Be abejo naudingiausias būtų 1mln. gyventojų teturintis, išvystytas Džibučio uostas. Bėda tik ta, kad Džibutyje yra įkurtos net 6 valstybių karinės bazės, saugančios raudonosios jūros arteriją. Somalis… na suprantat, ten krovinio iki uosto be vietinių islamo fanatikų apšaudymo nepraveši. Panašu, kad Etiopijos diktatorius pasirinko trečią kelią – Eritrėjos atokų Asabo uostą prie Raudonosios jūros. Apie Eritrėją daug rašyti nėra ka. 3.7mln. populiacijos šalis, valdoma kito diktatoriaus, kurios armijos pagrindą sudaro „vergų” armija. Taip teisingai. Pagal tos šalies įstatymus abi lytys priverstinai šaukiamos į kariuomenę, dažnai daug ilgesnius terminus nei nurodyta.
Tiesa, pati karinio konflikto tarp Etiopijos ir Eritrėjos grėsmė nėra visa istorija. Pati Etiopija yra didelis etninių genčių kratinys su 31 etnolingvistine grupe. Tad yra grėsmė, jog Etiopiją, kartu ir visą šį regioną gali apimti nesuvaldomas chaosas, kelsiantis grėsmę pagrindiniai laivybos arterijai. O tai paveiks ir taip trapų pasaulio politinį bei ekonominį balansą. Kad tai reali grėsmė jau įrodė Etiopijos viduje 2020-2022m. vykęs Tigrėjaus karas. Dar vadinamas užmirštuoju karu. Jo metu priskaičiuojama 600 tūkst. žuvusiųjų. Kas šiam, pasaulio žiniasklaidos užmirštam karui leidžia (kol kas ) gauti kruviniausio 21a. karo titulą.
Jei Etiopijos konfliktą dar galima numatyti, tai antrasis šiek tiek „įdomesnis”. Kinijos ir rusijos remiamos Venesuelos diktatorius N. Maduro paskelbė referendumą, kuriame vietiniai „prabalsavo” už kaimyninės šalies Gajanos vakarinės teritorijos (Guayana Esequiba) aneksiją. Taip, jūs teisingai supratote. Dabar norint aneksuoti teritoriją, nebereikia jos okupuoti. Puikus to pavyzdys, Putino rengti aneksijos referendumai Ukrainoje.
Kokia tokio netikėto referendumo priežastis? Ogi labai paprasta – nafta. Šis vakarinis Gajanos regionas turi priėjimą prie didelių naftos ir dujų klodų, vadinamojo Stabroeko bloko. Prognozuojama, kad 2028 m. Gajana galėtų išgauti 1.2 mln. barelių naftos į dieną. O tai stipriai palengvintų gyvenimą naftos ištroškusiai vakarų pramonei.
Visgi, jei Venesuelos agresija įvyktų, tai būtų pirmas tarpvalstybinis tokio masto karas P. Amerikoje nuo 1955 metų Ekvadoror ir Peru karinių veiksmų. Jei Afrikos – Sahelio regiono problemas galėjome sieti su Prancūzijos kariniu silpnumu ir politinės įtakos fiasko, tai P. Amerikos regionas yra JAV vidinis kiemas. Toks Venesuelos aneksijos bandymas signalizuotų dar vieną vakarų pasaulio silpnėjimo požymį, kai net trečiojo pasaulio šalys nebebijo, o dažnai net juokiasi iš vakarų tuščių grasinimų ir „taikos” tauškalų.
Giedrius Iškauskas
