Šiandien, balandžio 2-ąją visame pasaulyje minima autizmo supratimo didinimo diena. Siekiant atkreipti vilniečių dėmesį į neuroįvairovę, Vilniaus rotušėje bus atidaroma autizmo spektro sutrikimą turinčios menininkės Lauros Naudžiūnaitės tapybos darbų paroda. Autorė atvirai pasakoja apie pirmąjį susidūrimą su diagnoze, emociniu vedliu tapusią knygą ir paveiksluose „įkalintus“ monstrus.
Naudžiūnaitės tapybos darbų paroda Vilniaus rotušėje pradės veikti jau balandžio 7 d. Daugiau informacijos apie parodą ir jos atidarymo renginį „Autizmas: pažink mane“ galima rasti čia.
Laura, papasakok, kokia yra tavo patirtis turint autizmo spektro sutrikimą?
Patirtis nebuvo lengva. Apie autizmą sužinojau tik prieš kelis metus, kai išgyvenau stiprų emocinį lūžį – buvau visiškai užsidariusi, nebegalėjau atlikti savo darbų, viskas atrodė pernelyg sunku.

Pradėjau pastebėti, kad aplinkiniams daugelis dalykų pavyksta natūraliai, o man reikėdavo nuolatinių pauzių ir poilsio. Jausdavau, kad po tokių pauzių, kurios neretai trukdavo mėnesius, mano gebėjimas bendrauti, būti visuomenėje eksponentiškai regresuoja. Sunkiai palaikydavau pokalbius, bendravimas tapdavo iššūkiu, o tai tik dar labiau didino stresą.
Per terapiją pirmą kartą išgirdau, kad tai gali būti autizmo spektro sutrikimas. Sureagavau ypač piktai, nes mano galvoje vis dar buvo gajūs stereotipai apie šį sutrikimą. Po tos žinios nustojau lankytis terapijoje, viską mečiau ir vėl visiškai atsiribojau nuo pasaulio.
Kažkur giliai manyje liko klausimas, galbūt tame yra tiesos, tačiau pradėjus domėtis, dar ilgai negalėjau savęs sutapatinti su diagnoze. Pavyzdžiui, vienas iš požymių yra tai, kad autistiški žmonės dažnai patiria sunkumus atpažįstant kitų žmonių emocijas, o aš, atrodo, su ta problema nesusidurdavau.
Dar vaikystėje bibliotekoje radau knygą apie emocinį intelektą, kuri tapo mano „biblija“. Skaičiau ją vėl ir vėl, mokiausi, kaip bendrauti su žmonėmis. Prisimenu, kad patyrusi emocinį lūžį, pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau, buvo – „reikia atsiversti tą knygą ir atnaujinti savo įgūdžius, kad vėl išmokčiau bendrauti“.

Kada tavo patyrimas tapo konkrečia diagnoze? Kiek laiko prireikė susitaikymui su nauja gyvenimo realybe?
Po tos pirmosios užuominos apie autizmo spektro sutrikimą pradėjau atidžiau stebėti savo elgesį ir jausmus, viską užsirašinėdavau ir ieškodavau, kur čia galėtų slypėti konkretūs autizmo kriterijai. Vaikystėje aplinkiniai mano elgesį aiškindavo paprastai, sakydavo, kad aš per daug išlepinta ar tiesiog menininkė, todėl ir keistesnė. Iš pradžių aš nemačiau savęs kaip „kitokios“.
Kai nusprendžiau rimtai pasigilinti, vėl grįžau pas psichiatrą. Jis peržvelgė mano užrašus, diagnostinių testų rezultatus ir paklausė, kaip man dar kyla tokių klausimų, nes situacija yra aiškių aiškiausia. Jei vis dar abejoju, pasiūlė ir nueiti į privačią kliniką, kuri specializuojasi suaugusiųjų autizmo diagnostikoje, bet pridūrė, kad ten nieko naujo neišgirsiu.
Nepaisant to, vis tiek jaučiausi apsišaukėle (angl. Imposter syndrome) – atrodė, kad nesu pakankamai autistiška, ypač kai tuo abejojo ir aplinkiniai. Atsirasdavo sakančių, kad neatrodau kaip autistė arba „tai tada aš irgi turbūt autistas“, diagnozės iš pradžių nepriėmė ir mano tėvai.
Pačios savęs priėmimą sunkino ir socialinis kontekstas – iš moterų dažnai tikimasi didesnio emocinio intelekto, prisitaikymo, tad natūraliai išmokau slėpti tam tikrus bruožus. Kad ir kiek stengdavausi prisitaikyti, tai vargino – dažnai užsidarydavau savo kambaryje, nenorėdavau nei girdėti, nei matyti nieko aplink.

Su kokiais iššūkiais susiduri kasdien? Kaip tau pavyksta su jais susitvarkyti?
Vienas pagrindinių iššūkių – santykių, žmogiško ryšio palaikymas. Šeimos nariams reikėdavo man priminti, kad kažkam paskambinčiau, pasiteiraučiau, kaip jiems sekasi, palaikyčiau ryšį. Man tai atrodė be galo keista – juk ir taip esame šeima, ar tarp mūsų esantis ryšys nėra savaime aiškus? Kam tie papildomi veiksmai?
Nors per laiką išmokau toleruoti apsikabinimus su kitais žmonėmis, fizinį kontaktą, bet tam irgi reikia daugybės pastangų. Išsekus vidiniams resursams, privalau atsitraukti ir pabūti tik su savimi. Kai pervargstu, net palaikyti akių kontaktą tampa per sunku – skauda visiškai, atrodo, kad kūnas to negali pakelti.
Būna, kai tiesiog negali išvengti bendravimo, pavyzdžiui, darbe. Tuomet atidžiai stebiu save, skaičiuoju, kiek kartu pasižiūriu kitam žmogui į akis, kad neatrodytų nei per daug, nei per mažai. Kiekvienas pokalbis kainuoja labai daug energijos, nes viską darau sąmoningai, gerai apgalvojusi – „šiaip sau“ nebūna.
Man taip pat sunku suvokti, kokią emociją jaučiu, kol ji nėra visa apimanti. Jei man pikta – tai jaučiu visu kūnu, jei liūdna – verkiu, todėl pasimetu, kai situacija nėra aiški ar emocijos susimaišę tarpusavyje. Keista, bet kitų žmonių emocijas atpažįstu kur kas geriau nei savo, nors būna, kad pervertinu jų stiprumą, dėl ko labai išgyvenu.

Emocijos turi labai svarbų vaidmenį ir tavo paveikslų parodoje. Papasakok apie ją plačiau.
Mintis eksponuoti savo darbus parodoje ilgą laiką buvo svetima, turėjau tam pribręsti. Paveikslai yra labai asmeniški, jie – apie mane, o monstrai, kuriuos piešiu, ir atsirado kaip būdas susitvarkyti su emocijomis. Sveikesnis būdas.
Monstriškus veidus, kurie man priminė košmarus kai kažkas visą laiką stovi tau už nugaros, pirmiausia piešiau pieštuku. Bandant juos įamžinti tikėjausi, kad taip jie pagaliau pabėgs nuo manęs.
Pabaigusi pirmąjį paveikslą jaučiausi keistai, bet tuo pačiu metu ir kur kas geriau, lengviau. Tame dideliame darbe įkalinau visas tuo metu jaučiamas emocijas ir tai man atnešė kažkokią nesuvokiamą naudą – iš savidestrukcijos, pasimetimo, šlykštumo ir baimės gimė kažkas gražaus. Tokiu būdu į mano kūną grįžo sąmoningumas ir tie „lūžio“ taškai nebeatrodė tokie gėdingi, nes jų dėka sugebėjau kažką sukurti, ne tik naikinti.
Tikiuosi, kad žvelgdami į šiuos veidus, parodos lankytojai pradės geriau pažinti autizmo spektro sutrikimą, įgaus daugiau empatiškumo, sąmoningumo šiai būdo ypatybei, nes nėra vieno universalaus autistiško žmogaus portreto.