Nuo rugsėjo 24 d. Asvejos regioninio parko direkcijai pradės vadovauti Adrija Gasiliauskienė, laimėjusi konkursą teisės aktų nustatyta tvarka. Nauja vadovė turi didelę patirtį ne tik valstybės tarnyboje, bet ir diplomatinėje veikloje.
Ji ilgus metus dirbo bei užėmė vadovaujančias pozicijas tiek Žemės ūkio ministerijoje, tiek ir Žuvininkystės departamente ir Žuvininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos, taip pat buvo Lietuvos žuvininkystės atašė nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje. Pastaruoju metu Adrija Gasiliauskienė vadovavo Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės skyriui.
Darbas įvairiose vadovaujančiose pozicijoje padėjo sustiprinti analitinius, teisinio ir finansinio valdymo įgūdžius, gebėjimus susitelkti ties rezultato siekimu, įgyti patirties koordinuojant sudėtingų projektų įgyvendinimą ir komandinį darbą.
Adrija Gasiliauskienė Vilniaus universitete yra įgijusi ekologijos ir aplinkotyros krypties magistro laipsnį, prieš tai baigusi Lietuvos edukologijos universiteto biologijos bakalauro studijas.
Naujos direktorės paklausus, kokias matytų Asvejos regioninio parko perspektyvas ir vizijas, Adrija Gasiliauskienė atsakė, kad vienas svarbiausių uždavinių – siekti žmonių sąmonės pokyčio suvokiant regioninių parkų svarbą. Regioninis parkas – tai pirmas laiptelis, nuo kurio prasideda kelias atkuriant ekosistemines paslaugas bei siekiant užtikrinti gamtinio karkaso vientisumą. Pasak naujos vadovės, labai norėtųsi pasinaudoti ES fondų ir kitų programų teikiamomis finansavimo galimybėmis užtikrinant esamų bei išplečiant galimų veiklų įgyvendinimą.
Asvejos regioninis parkas yra rytinėje Lietuvos dalyje, išsidėstęs Vilniaus, Švenčionių ir Molėtų rajonuose. Parkas įsteigtas 1992 metais siekiant išsaugoti Asvejos ežeryno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Įdomiausia saugojama gamtos vertybė – Asvejos ežeras. Tai ilgiausias (22 km, su Žalktynės ir Vyriogalos įlankomis 30 km), trečias pagal gylį (giliausia vieta 50 m) ir vienas didžiausių Lietuvos ežerų. Jo apylinkėse gausu geomorfologinių, hidrografinių, botaninių vertybių. Aukšti, statūs, miškingi Asvejos dubaklonio šlaitai, netoliese išsibarstę mažesni skirtingos kilmės ežerai, pelkės, brandūs ąžuolynai, pušynai yra savito, nepaprastai patrauklaus kraštovaizdžio dariniai.
Didelė kraštovaizdžio ir buveinių įvairovė sudaro geras sąlygas įvairioms rūšims tarpti. Miškai užima pietinę vieno didžiausių Lietuvos masyvų (Labanoro-Pabradės girios) dalį. Prie Baluošų ežero, Baluošų kraštovaizdžio draustinyje yra išlikusių sengirių. Parke daug vertingų medžių: valstybės saugomi Beržos, Abejučių, Karpakėlio ir Purvino ąžuolai.
Asvejos regioniniame parke – daug kultūros paveldo vertybių. Senąjį šios teritorijos laikotarpį mena Alkos vietovardis, žalčių garbinimo tradicijos, krikščioniškąjį laikotarpį – Dubingių pilis (nuo XV a.), Radvilų (XVI–XVII a.) rūmų fragmentai, evangelikų reformatų bažnyčios pamatai ir Radvilų giminės laidojimo kripta. Senoji medinė Dubingių smuklė – ne tik svarbus Dubingių miestelio akcentas, bet ir regioninio parko lankytojų centras.
Asvejos regioninio parko plotas – apie 12 tūkstančių hektarų.
