Šiemet pirmą kartą tarptautiniame „Užutrakio vakarų“ festivalyje skambės ne tik muzika. Ją lydės tapybos parodos, inspiruotos festivalio koncertų. Savo kūrybą visose Užutrakio dvaro erdvėse, kuriose iki rugpjūčio pabaigos skambės muzika, eksponuos dailininkai, kurių tapybos vaizdų konstravimo stiliui būdingas išskirtinis muzikalumas, didelis dėmesys ritmiškai kartotei, simetrijos variantams, dekoratyvumui. Tokiu būdu paveikslų sandaroje galėsime atpažinti įvairios stilistikos reflektuojamus atgarsius. „Užutrakio vakarų“ festivalyje savo skambančios tapybos parodas surengs Lietuvos dailininkų sąjungos nariai: klaipėdietis Virginijus Viningas, trakietė Lilija Valatkienė ir vilnietis Svajūnas Armonas. Šie tapytojai įsivėlė į savotiškai unikalų muzikos kolekcionavimą.
Virginijus Viningas gyvena ir kuria Klaipėdoje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Surengęs per 40 personalinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje, Suomijoje. Taip pat dalyvavo 20-yje jungtinių parodų Estijoje, Latvijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Kinijoje, Rusijoje, Maltoje, Lenkijoje ir JAV. V. Viningo tapybos darbų yra isigiję: Lewben Art Fundation, MO muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Japonijoje, Amerikoje, Vokietijoje.
V. Viningas Laimėjo LDS skelbtą konkursą atstovauti Lietuvos menui tarptautiniame tapybos plenere 2016 m. Gujange (Kinija). Nuolatinis tarptautinės galerijų mugės „ Vilnius Art“ autorius.
Savo kūrybos 30-ečiui pristatė brandų parodų ciklą, retrospektyvines parodas Klaipėdoje ir Vilniuje bei dovanojo žiūrovams gyvą tapybos iš natūros performansą.
V. Viningo potėpiai įkūnija, vizualizuoja muzikines natas, sąskambius ir garsus. Tad nenuostabu, kad jo tapybos kūriniai įsikuria Vilniaus ir Klaipėdos koncertų salėse. O Klaipėdos viešbučio „Navalis Jazz“ užsakymu tapytojas sukūrė didelės apimties ekspoziciją šokio ir džiazo tema.
V. Viningas neabejotinai yra vienas ryškiausių šiuolaikinių ekspresionistų, gebantis tapybai suteikti daugialypio judėjimo.
„Juda, rodos, patys potėpiai. Jie sklando ore, raibuliuoja, hipnotizuoja. Tik atsitraukus nuo paveikslo, visas dūzgiantis, spingsintis potėpių chaosas pagimdo aiškius siužetus, charakteringas fizionomijas, stiprius psichologinius portretus. V. Viningo drobių gyventojų siluetai tarytum yra išlipdyti iš spalvotų dažo žvynų, plunksnų ar grumstų. Judėjimo įspūdį dar labiau sustiprina pasirinkti sudėtingi, netikėti rakursai bei dažų savaiminiai nutekėjimai“, – apie V. Viningo kūrybą rašė menotyrininkė Austėja Mikuckytė. O menotyrininkui Vidui Poškui šio dailininko tapyba asocijuojasi su džiazu ir vynu bei veikia „tiesiog kaip rekomenduojama priemonė ekstazei ir transui pasiekti“.
Matuojant temperatūrą ir energiją, sklindančią iš V. Viningo asmenybės bei jo paties kūrinio, tas pats menotyrininkas pastebi, kad „garso greitį dažų masėje būtų galima apskaičiuoti naudojant įvairias formules ir pasitelkiant Bolcmano konstantą – šiuo atveju užtenka pastebėti, kad jis yra kur kas greitesnis nei vandenyje ar ore.“
„Kiek pazvimbęs, tas spalvų debesis, trankiai teškiasi į drobę – tada vieni išgyvena ir visiems laikams sustigusiame judesyje įsiamžina pasipriešinusioje plokštumoje (tokiu būdu išsaugoma pirminio plevenimo struktūra), o kiti (sunku pasakyti, ar patys silpniausi, ar tiesiog labiausiai sugebantys prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių) po smūgio prisilietimo nuteka žemyn, veikiant amžiniesiems gravitacijos dėsniams. Būtent šie nutekėjimai galutinai užfiksuoja ir pirminį plevenimą, ir esminį prisilietimą ir galutinį sustingimą“, – sakė menotyrininkas V. Poškus.
Lilija Valatkienė – tarpdisciplininio meno atstovė, Lietuvos žurnalistų ir Lietuvos dailininkų sąjungų narė, „Trakai – Lietuvos kultūros sostinė 2020“ ambasadorė.
Lilija yra surengusi per 35 asmenines fotografijos bei tapybos parodas Lietuvoje ir užsienyje, aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose. Jos kūrinių įsigijęs Panevėžio Stasio Eidrigevičiaus menų centras, Vilniaus miesto muziejus, Joniškio krašto muziejus, Lentvario ir Rūdiškių kultūros centrai, bibliotekos, privačios meno galerijos, Lietuvos, Lenkijos, Šveicarijos, Škotijos, Australijos, Vokietijos meno mėgėjai. Savo kūryboje ji naudoja platų raiškos spektrą – fotografijos, objekto, instaliacijos, foto tapybos ir savo autorinę tapybos techniką.
„Lilijos Valatkienės kūriniai išsiskiria meninių vaizdų originalumu, koncepcijų brandumu, idėjų ir koncepcijų daugialypumu, technologiniu profesionalumu ir sudėtingumu. Jos kūryba labai savita ir įdomi, yra unikalus šiuolaikinės vaizduojamosios dailės meninės kalbos interdiscipliniškumo ir intertekstualumo reiškinys“, – apie L. Valatkienės kūrybą rašė dailėtyrininkas dr. Vytautas Tumėnas.
Intuityvioje tapyboje objektų formos bei jų atpažįstamumas tampa mažiau reikšmingi, nei siluetų ritmai ir ekspresyvus spalvų žaismas. Čia karaliauja jausmai. L. Valatkienės vaizdų konstravimo stiliui būdingas išskirtinis muzikalumas. Tai atminties ir dabarties interpretacija naujai išgyventa bei užfiksuota per muziką. Taip ji mums sukuria savo pasaulį, savo erdvę, kurioje turime galios rinktis poziciją.
„Stilistinė muzikos imitacija mano drobėse sudaryta iš kūrinių, įkvėpusių intuityviai tapybai. Mano skambantys paveikslai – tai desertas jūsų sielai. Eksperimentuodama peržengiu visas ribas ir kuriu savo laiko tėkmės estetiką, kurioje atsiskleidžia mano reflektuojama tema. Išjunkite logiką ir įjunkite fantaziją, mėgaukitės ir duokite sau visišką interpretacijos laisvę“, – taip L. Valatkienė siūlo žiūrėti į juos kūrinius ir išlaisvinti savo sielą.
Abstraktusis menas yra neišsenkantis interpretacijų šaltinis, nuolat žadinantis žiūrovo fantaziją. Garsais ir jausmais apipinti motyvai energingai, dinamiškai sugula į drobę, padiktuoja pagrindinius paveikslo komponavimo principus ir individualų stilių. Tapyboje metaforų kalba skatina žiūrovų vaizduotę, o autorę intriguoja paties kūrybinio akto spontaniškumas.
Svajūnas Armonas Mileris – tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, „Individualistų“ grupės vienas iš įkūrėjų bei lyderis, surengęs per 50 solinių parodų. Jis tris dešimtmečius aktyviai dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių dailės gyvenime kaip tapytojas, o taip pat tarptautinių plenerų, simpoziumų organizatorius.
Dailininko kūryba buvo eksponuota muziejuose ir galerijose Londone, Atėnuose, Tokijuje, Paryžiuje, Berlyne, Ankaroje, Maskvoje, Peterburge, Kijeve. Jo kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje, eksponuojami visuomeniniuose interjeruose – Lietuvos Respublikos vyriausybės rūmuose, Vilniaus miesto savivaldybėje, bankuose, viešbučiuose, įvairiose įstaigose, privačių kolekcininkų rinkiniuose Lietuvoje ir pasaulyje.
Savo kūryboje jis remiasi gamtos įspūdžiais, natūros studijomis ir kartu laisvai improvizuoja istorijos, pasaulinės dailės palikimo, mitologijos ir muzikos temomis. Jo paveiksluose svarbus naratyvas, siužetas, tačiau pirmiausia tapytojui aktualios specifinės tapybos kalbos temos – spalvos kultūra, kompozicijos meistrystė, elegantiškas piešinys. Dailininkas turi puikią spalvinę klausą. Svajūnas drobėse jausmingai konstruodamas vaizdus, lyg žemėlapius iš savo praeities, sukuria savo vidinį pasaulį išorėje.
„Svajūno Armono tapyba kūrybingai praplečia lietuviško ekspresionizmo dailės tradiciją, kurios ištakos remiasi prancūzų Ecole de Paris tapybos mokykla“, 0150 apie savo kolegą sakė maestro Aloyzas Stasiulevičius.
Didžiausią dėmesį tapytojas skiria figūriniam paveikslui. „Naudodamas sudėtingą šio žanro plastiką Svajūnas muzikaliai išplėtoja kelias pagrindines kryptis: viena remiasi istorine tema, kita – lyrinė. Kūrybos eigoje jos persipina ir papildo viena kitą. Atskirą grupę sudaro paveikslai, kuriuose laisvai interpretuojama moters tema. Tapytojas ją praturtina poetinėmis intonacijomis, šmaikščiu santykiu su objektu. Jo vaizduojamos moterys – manieringos, erotizuotos, bet kartu – infantiliškai nuoširdžios, trapios, priklausančios iliuziniam šventės pasauliui“, – taip apie Svajūno kūrybą rašė menotyrininkė Gražina Gurnevičiūtė.
Lilija Valatkienė
Tapybos parodos rengėja
