Jau aštuoniolika metų Danijoje gyvenantis ir besitreniruojantis trikovės raitelis Aistis Vitkauskas – vienas iš nedaugelio šios žirginio sporto šakos atstovų Lietuvoje. Raitelis užsimena, kad po sėkmingo starto tarptautinėse varžybose sulaukė ne vieno pasiūlymo atstovauti Danijai, tačiau atsisakė.
„Niekada neturėjau nė menkiausios minties apie atstovavimą kitai šaliai, o ne Lietuvai. Tai man įskiepijo šeima ir pirmasis mano jojimo treneris Jonas Butkus“, – sakė A. Vitkauskas.
Mėgstamiausios rungties neturi
Raitelis pasakoja, jog į tuometinę Belmonto jojimo mokyklą, kur pirmą kartą susitiko su savo būsimu treneriu J. Butkumi, atėjo būdamas keturiolikos. Iki tol jis aktyviai užsiėmė plaukimu, irklavimu, todėl toks netikėtas pasirinkimas tėvams sukėlė didelę nuostabą, mat žirginis sportas Lietuvoje buvo mažai kam žinomas.
Visgi, paklaustas apie mėgstamiausią trikovės rungtį, A. Vitkauskas patikino, kad vienos išskirti negalėtų, mat ši žirginio sporto šaka, jo nuomone, visapusiškai įprasmina raitelio sąvoką.
„Dailusis jojimas yra viso žirginio sporto pagrindas ir ašis. Tuo tarpu ištvermės jojimui, taip vadinamam krosui, reikalingi papildomi įgūdžiai, drąsa, leidžianti pasitikėti savo žirgu ir kartu įveikti sudėtingas kliūtis ilgoje distancijoje. Konkūras labiausiai žavi tuo, kad tai yra paskutinė ir visas varžybas vainikuojanti trikovės rungtis“, – tikino pašnekovas.
Pasak jo, geras raitelis, visų pirma, turi labai mylėti savo žirgą ir žirginį sportą apskritai, mėgautis greičiu ir iššūkiais kroso trasoje. „Kitaip tariant, turi turėti liguistą priklausomybę nuo adrenalino“, – su šypsena pridūrė raitelis.
Žirgo „aukso amžius“
Tuo tarpu žirgui keliami reikalavimai yra labiau susiję su jo fizinėmis savybėmis. „Tai turi būti stiprus, lengvo jojamojo tipo žirgas, turintis gerą pusšuolį ir stiprų savisaugos instinktą, tačiau kartu nebijantis iššūkių, drąsus. Pavyzdžiui, paruošti žirgą Europos čempionatui užtrunka maždaug 5–6 metus. O savo „aukso amžių“ trikovės sporte žirgas pasiekia tik sukaupęs 11–17 metų patirtį“, – aiškino jis.
Gyvendamas Danijoje A. Vitkauskas varžybų sezoną pradeda gana anksti – kovo mėnesį – ir jis tęsiasi iki pat lapkričio vidurio. Tuo tarpu varžybų skaičius kinta priklausomai nuo jų tvarkaraščio, žirgo sveikatos būklės, netgi jo nuotaikos.
„Trikovėje labai daug ką lemia geografija – reguliarus dalyvavimas skirtingose šalyse vykstančiose varžybose suteikia neįkainojamos patirties. Pavyzdžiui, tiek konkūrų, tiek išjodinėjimo aikštelės visur yra panašios, tuo tarpu važiuodamas į trikovės varžybas niekada nežinai, kokias užduotis šįkart parengė kroso dizaineris“, – sakė raitelis.
Ateities planuose – ir olimpinės žaidynės
Anot A. Vitkausko, trikovė yra sunkus ir labai daug pastangų, laiko ir lėšų reikalaujantis sportas, tačiau turint pakankamai motyvacijos viską įmanoma pasiekti. Tiesa, esant nedideliam dalyvių skaičiui, varžybų organizatoriams tenka labai didelė našta ir dėl to Lietuvoje per sezoną surengiama pakankamai nedaug trikovės varžybų.
„Manau, kad Lietuvoje reikia tam tikro proveržio, gal net vieno labai motyvuoto klubo, kuris iš meilės žirginiam sportui surengtų keletą iš eilės aukštesnio lygio varžybų. O norinčiųjų pabandyti ir tai tęsti tikrai atsiras“, – patikino A. Vitkauskas.
„Pats šiuo metu turiu visą komandą labai gerų žirgų, kurių dauguma jau yra pasiekę „aukso amžių“ ir yra pasiruošę pradėti didžiųjų varžybų ciklą. Kiek avantiūristinis šių metų planas – startas Europos čempionate, mat 9-mečiui žirgui yra pakankamai nemenkas iššūkis tiek į jį patekti, tiek dalyvauti. Žinoma, dabar kaip niekada reali tapo svajonė pakliūti ir į olimpines žaidynes. Žirgai pajėgūs, jauni, sveiki, tad viliuosi, jog mums pasiseks“, – šypsenos neslėpė A. Vitkauskas.
