Kiekviena šeima – tai medis, kuris turi arti viena kitos esančias šakas ir giliai įleidusias šaknis. Būtent taip galima apibūdinti Voicecho ir Vladislavos Bedugnių šeimą, kurioje užaugo keturios dukterys, o dabar prie bendro stalo susėda net 18 šeimos narių. Šiandien turėjome progą ne tik pasveikinti Bedugnių šeimą su auksiniu jubiliejumi, bet ir išgirsti nepaprastas istorijas ir be galo gilius žodžius.
Auksinių vestuvių proga jubiliatus atvyko pasveikinti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gžegož Jurgo, Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Galina Rogoža, Šalčininkų seniūnijos seniūnas Miroslav Neverkevič.
– Gerbiami jaunavedžiai, būtent taip šiandien norėtųsi į Jus kreiptis. Proga ypatinga. Turime galimybę su Jumis susipažinti ir pasveikinti su 50 – osiomis vestuvių metinėmis. Prieš 50 metų priėmėte sprendimą kurti šeimą ir būti kartu. Dabar turite didelę mylinčią šeimą, gyvenime viską padarėte teisingai. Jubiliejaus proga linkime Jums džiaugsmingų ir magiškų akimirkų, praleistų drauge. Gyvenkite taip, kad kiti galėtų laikyti Jus pavyzdžiu. Būkite laimingi! – pasakė G. Jurgo.
Voicech ir Vladislava kilę ir dabartinės Baltarusijos Paditvės kaimo (blrs. Подзітва), esančio netoli Tausiūnų. Penkerius metus jaunas ir status Voicech puoselėjo gražius jausmus savo ištrintajai, kol ryžosi pasipiršti. Jaunieji tuokėsi šaltą ir vėjuotą 1973 metų vasario 24 dieną. Tądien snigo, buvo pūga, tačiau jauniesiems buvo šilta, jie pradėjo gražiausią ir prasmingiausią gyvenimo etapą – sukūrė šeimą. Civilinę santuoką Bedugniai sudarė Varanavo civilinės metrikacijos skyriuje, o bažnytinę – tuometinėje savo parapijoje, Eišiškėse. Po vestuvių jaunieji apsigyveno pono Voicecho tėvų namuose, kur gimė trys dukterys Jelena, Anžela, Olga, o jauniausioji Violeta gimė Šalčininkuose, naujame bute, kurį pagal darbovietės paskyrimą gavo ponas Voicech.
– Nėra tiesaus kelio. Gyvenimas taip pat vingiuoja, kaip ir bet kuris kelias. Įkalnė, nuokalnė, posūkiai. Tad gyvenime visko būna. Tačiau gražiausi prisiminimai susiję su vaikais. Labiausiai man įstrigo tos akimirkos, kai gimė dukterys, – pasakoja jubiliatai vienas kitą papildydami.
Bedugniai užaugino keturias dukteris, kurios padovanojo jiems keturias anūkes, o vėliau vieną anūką ir proanūkį. Todėl dabar šeimos galva juokauja, kad gyveno tarp moterų. Savo ruožtu visos dukterys, kaip susitarusios, tvirtina, kad jaučia su tėvais labai artimą ryšį. Pavyzdžiui, Olga tvirtai sako, kad šeimoje sutarę, jog būtina kuo dažniau susitikti, pasimatyti, švęsti gimtadienius ir kuo daugiau laiko praleisti šeimos apsuptyje. Bedugnių dukterys susižvalgiusios svarstė, jog jų šeimoje nėra išvykusių gyventi į užsienį, ir tai joms labai didelė vertybė, nes šeimos nariai turi būti arti vienas kito. Viena iš jų gyvena Vilniuje, o kitos trys – Šalčininkuose.
– Mes turime su tėveliais problemą, – šypteli Anžela. – Mes negalime išmesti jokio sugedusio daikto. Tėvukas – inžinierius iš prigimties. Jis viskam suteikia antrą gyvenimą. Pavyzdžiui, iš sugedusio dviračio sukonstravo treniruoklį, iš skalbyklės – sulčių spaudimo prietaisą, o iš televizoriaus monitoriaus – šviestuvą. Jis visą gyvenimą ką nors meistrauja, o dabar jam idėjas padeda įgyvendinti internetas. Abu su mama jie domisi daržininkyste, šiltuoju metų laiku gyvena sode, kur ir mes visos su savo šeimomis dažnai skubame, – tęsia ji.
Su Ponu Voicechu diskutuoti inžinerijos tema galima būtų ilgai, jo žinios ir sugebėjimai tikrai priverčia nustebti, nors kažkada po kariuomenės jis abejojo, ar verta stoti į technikumą. Vėliau jis ilgus metus dirbo melioracijos įmonėje ir UAB „Vilniaus vandenys“. Vienas jo pomėgių – muzika. Ponia Vladislava įgijusi fotografo specialybę, o pomėgį šukuosenoms ji pavertė darbu, todėl neretai jos namuose apsilankydavo plaukus susitvarkyti norėjusios moterys. Keturių dukterų mama taip pat dirbo pašte, darželyje, gaisrinės dispečere.
Kalbėdami apie jaunystės ir vaikystės laikus jubiliatai šypteli, kad jų pavardė iš tikrųjų turėtų būti kita, visai ne Bedugnis. Visi kartu papildydami vienas kitą jie pasakoja istoriją, kaip painiava dokumentuose įvyko dėl pravardės.
– Mano tikroji pavardė turėtų būti Versocki. Tačiau dėl vieno iš savo protėvio pravardės gavau dabartinę pavardę. Kažkada mano prosenelis nuvažiavo į Ameriką, užsidirbo pinigų, grįžo ir nusipirko žemę, pasistatė namą, laikė bites. Tais laikais žmonės prekiavo tuo, ką namuose užaugindavo, paprastai veždavo į turgų. Ir mano protėvis taip pat vežė statinę medaus į Eišiškių turgų parduoti. Tačiau pakeliui jam ta statinė išvirto iš vežimo ir sudužo. Jis, mokėjęs lietuviškai, dejavo, kad statinė be dugno. Taip jį ir pradėjo vadinti „Bedugniu“, taip dokumentuose ir atsirado tokia pavardė, – gyvenimišką istoriją pasakoja ponas Voicech.
Sveikiname Bedugnių šeimą su nepaprastu jubiliejumi, padovanojusiu šiltus prisiminus ir artimųjų bendrystę. Būkite sveiki ir laimingi, puoselėkite savo gausios šeimos vertybes ir dovanokite vieni kitiems geras emocijas. Pasimatysime per kitą jubiliejų!
