Dažnas kartais pagalvoja, kad Lietuva labai mažytis ir niekuo neišsiskiriantis kraštas, kad per parą jį galima skersai ir išilgai išvažinėti, išlakstyti. Iš tikrųjų tai labai miniatiūrinė šalis, anot poetų, telpanti į „Čiurlionio karalių delnus… ant gaublio mažas lopinėlis… lašelis tyro gintaro…“, bet išvaikščioti jos taip greitai neįmanoma. Kartais mes tiesiog nežinome, kas slypi už mums pažįstamos kalvos, kas vyksta peržengus gimtojo miestelio slenkstį, kas slepiasi Lietuvos užkabariuose, kuo garsėja mažesni Lietuvos miestai, kaimai, girios, ežerai.
Jašiūnų M.Balinskio gimnazijos mokytojos K.Karpič ir L.Mickevič-Ozarovska įgyvendindamos projektą „Kai norime kalbėti apie tėvynę“ kaip tik ir sumanė kalbėti ne tik apie artimiausius, pažįstamus kampelius, bet išgirsti, pamatyti, aplankyti ir tolimesnius Lietuvos miestus, istoriniais įvykiais pagarsėjusias vietas. Viskas, kas buvo sumanyta – įgyvendinta, teliko ištesėti pažadą, duotą visiems projekte, konkursuose, olimpiadose dalyvavusiems mokiniams. Taigi už pastangas ir triusą moksleiviai buvo apdovanoti ekskursija į Žemaitiją.
Dėkingi gimnazijos direktoriui už paramą, pasitelkę į pagalbą žurnalistę ir kelionės vadovę Aurelija Arlauskienę, gidę Viktoriją Liauškaitę ir gimnazijos mokytojus leidžiamės į kelionę, į mums dar nepažįstamą Lietuvos regioną. Nepaisant to, kad kelias tolimas, jis mums neprailgsta, nes kelionės vadovė ir gidė pasakoja apie pro autobuso langą šmėkščiojančius miestelius, kaimus, bažnyčias, net pakelės medį. Gidė Aurelija skelbia konkursus, apdovanoja laimėtojus, priartėjus prie poeto Maironio gimtinės Raseinių rajone, skaitome jo eilėraščius lietuvių kalba, istorijos mokytoja prisimena kadaise mokykloje išmoktą į lenkų kalbą išverstą eilėraščio „Trocki zamek “ ištrauką, penktokai padainuoja „Trakų pilį“, muzikos mokytoja užtraukia ir „Lietuvą brangią“.
Ir štai mes atriedame prie ilgiausio ir aukščiausio Lietuvoje geležinkelio tilto, nutiesto per Dubysą ir jos slėnį… Lyduvėnai… Keliolika minučių apžiūrinėjame, klausomės įvairiausių istorijų apie juo traukiniais tremiamus žmones į Sibirą, trokštančius išsigelbėti ir žuvusius čia, Dubysos slėnyje.
Kitas kelionės objektas – Šiluva. Lankomės pirmojoje Vatikano pripažintoje Švč.Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje Europoje. Pasak bažnyčios šaltinių, būtent čia, Šiluvoje, XVII a. pradžioje piemenėliams apsireiškė Dievo Motina su kūdikiu ant rankų. Einame didžiule aikšte, kur kasmet vyksta atlaidai, sustojame prie popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo paminklo, aplankome koplyčią, pasimeldžiame tyloje, apeiname ją žavėdamiesi architektūrinėmis detalėmis, ornamentuotais kryžiais, koplytstulpiais, rūpintojėliais.
Tęsdami savo kelionę užsukame į Tytuvėnus. Čia žvelgdamas pro vienuolyno langą su šypsena veide mus pasitinka Bernardinų vienuolyno ir bažnyčios klebonas, laimina visus atvykusius ir kviečia pasisvečiuoti viename didingiausių baroko paminklų šiaurės rytų Europoje – bernardinų vienuolyne bei Švč.Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje. Dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas, dviem galais besišliejantis prie bažnyčios sienos, sudaro nedidelį uždarą stačiakampį kiemą. Dideli šviesaus koridoriaus langai žvelgia į jaukų kiemą. „Jeruzalė“ taip čia vadinamas uždaras stačiakampis šventoriaus kiemas su nulipdytomis Kristaus kryžiaus kelio stotimis. Kiekvienoje stotyje įmūryta po žiupsnelį iš Jeruzalės parvežtų žemių. Šio aptverto šventoriaus centre stovi Kristaus laiptų koplyčia, kurioje įrengta Šventųjų laiptų, atvežtų iš Jeruzalės į Romą, kopija. Atvėrus bažnyčios duris patenkama į itin puošnų šventovės vidų. Presbiterijos erdvę, sienas užpildo turtingų ir įmantrių rokoko formų altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblis.
Tytuvėnų vienuolyno didybė lieka mums už nugarų ir autobusas linksmai pasišokčiodamas neša mus tolyn Lietuvos keliais… Važiuojame į Kelmę, svarbią mūsų šaliai istorinę vietą, kur pirmiausiai Lietuvoje prasidėjo 1831 metų sukilimas prieš carinę Rusiją. Čia Kelmės dvare mokinių laukia edukacinis užsiėmimas „Indėnai“, šaudymas iš lanko, mokytojų – ekskursija po centrinius dvaro rūmus, kiemą, svirną. Puošni dvaro architektūra, bundančios gamtos detalės, skaisti saulė, tulpių žiedai, žalsvi medžiai – puikiai dera tarpusavy, todėl mėgaujamės šiuo grožiu, neskubėdami vaikščiojame dvaro sodybos takeliais.
Atvykę į Kražius aplankome Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčią, garsėjančią 1893 m. vykusiomis Kražių skerdynėmis. Išklausome kraupią istoriją apie tai, kaip caro valdžia susidorojo su tikinčiaisiais, nepaklususiais carui ir neleidusiais uždaryti bažnyčios. Visiems labai patinka šiame mieste išlikęs barokinis buvusios jėzuitų kolegijos pastatas – dabar M.K. Sarbievijaus kultūros centras. Tai dalis kažkada Kražiuose buvusio didžiulio jėzuitų pastatų komplekso. Sužinome, kad bažnyčia, kurios dabar išlikę tik pamatų akmenys, buvo puošniausia to meto Žemaitijos šventovė. Joje buvo 12 altorių, kuriuose kabėjo puikūs tapybos darbai, o centrinį altorių puošė Leonardo Da Vinči paveikslas. Apžiūrėję pirmosios pasaulietinės gimnazijos Lietuvoje patalpas, pavartę knygas, paskaitę tuometinių mokinių elgesio taisykles, įvairius tuometinius gimnazijos nuostatus, nusileidžiame į senovinį autentišką rūsį. Jis unikalus tuo, kad jame yra susipynę du laikotarpiai — iš vienos pusės sienos yra Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio nebaigtos statyti XVI amžiaus pilies, kitoje pusėje sienos ir viso rūsio skliautuotos perdangos — jėzuitų vienuolyno XVII a. pradžios laikotarpio.
Vakarėja, tai reiškia, kad laikas baigti pažintinę kelionę. Sugūžėję į autobusą, patogiai ir jaukiai įsitaisę kėdėse, atsisveikiname su Žemaitija ir riedame namo. Autobuse nuobodulį vaiko melodingos dainos, skamba juokas, kiekvienas dalinasi įspūdžiais. Dėkojame visiems prisidėjusiems prie šios nuostabios kelionės organizavimo bei mokiniams, kurie nusipelnė jos. Tikimės, kad ši dovana paskatins ir toliau visus aktyviai veikti, stengtis, gerinti pasiekimų rezultatus bei pakeis nevykusią stereotipinę mintį, kad Lietuva banali, pilka šalis. Šiandien drąsiai galime teigti, jog tai, ką pamatėme, byloja apie priešingus dalykus, o lankytinų vietų dar liko šimtai ir ne vieneriems metams.
Jašiūnų M.Balinskio gimnazijos mokytoja Lucija Mickevič-Ozarovska
